Visai šalia plento, jungiančio Anykščius su Rokiškiu, ir asfaltuoto kelio, atsišakojančio link Debeikių ir Utenos, įkurdintos Čekonių kaimo kapinės. Kapinaičių kaimynystėje – ir autobusų stotelės. Šiose kapinėse palaidotų žmonių kapus prižiūrintys artimieji patenkinti, kad be didelio vargo čionai galima atvažiuoti ir automobiliu, ir dviračiu, ir maršrutiniais autobusais, net ateiti pėsčiomis. Kadangi kapinaitės yra labai patogioje vietoje, nebaisios jokios darganos – purvo neteks braidyti, po balas nereikės taškytis. Neseniai šios kapinės buvo gerokai praplėstos, nes senosiose jau buvo nebelikę laidojimo vietų…
Vartų arkose atkurtos šventųjų
skulptūros, o koplyčios
šventvagiai – sugauti
Čekonių kapinės, kaip ir kitos panašios „mirusiųjų karalystės“ prasideda nuo… vartų. O vartai čia dailūs, trijų arkų, išmūryti raudonomis plytomis. Arkų stogeliuose įmontuoti ornamentuoti kaltiniai kryžiai. Vartų nišas seniau tradiciškai puošė nedidelės šventųjų skulptūros, tiktai sovietmečiu jos buvo išdraskytos ir nežinia kur pradangintos. Kai kas sako, kad neva jos buvo išvežtos į Ateizmo muziejų, kur tuo metu nukeliavo daugybė kryžių, šventųjų skulptūrų ir kitų religinių relikvijų, kiti tvirtina, kad paprasčiausiai tas skulptūrėles sunaikino vietiniai „patriotai“, komunistinio „rytojaus“ kūrėjai… Ir taip ne vieną dešimtmetį Čekonių kapinių vartų nišose žiojėjo tuščios skylės. Tačiau jau kuris laikas, kai kapinių vartus vėl puošia spalvingi šventųjų atvaizdai. Tuo pasirūpino netoliese, Debeikių seniūnijos Meldučių kaime, gyvenantis „meistras – auksarankis“, medžio drožėjas, kryždirbys, fotografas, Debeikių šv.Jono Krikštytojo bažnyčios komiteto narys, bažnytinio choro dalyvis Bronius Tvarkūnas, pats savo rankomis padirbdinęs šventųjų skulptūrėles ir jas „apgyvendinęs“ vartų arkose. Visa kapinių teritorija aptverta iš akmenų išmūryta tvora. Šalia senųjų kapinių įrengtos naujos kapinės, kurias taip pat juosia tvora, tiktai sumontuota iš sumūrytų lauko akmenų ir metalo konstrukcijų.
Kapinių viduryje stūkso medinė koplyčia, be kurios visas vaizdas būtų kažkoks neįprastas. Koplyčia tapo įprastu, reikalingu objektu, čia kartais aukojamos Šv.Mišios. Šia koplyčia, kaip ir Debeikių parapijos bažnyčia rūpinasi Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas. Prieš kurį laiką Čekonių kapinių koplyčia (kaip ir kai kurie Anykščių krašto kulto pastatai) buvo apiplėšta, nors čia ir nesaugomos didelės vertybės. Bet tikinčiuosius ir jų ganytoją įskaudino pats faktas apie šventvagystę. Laimei, piktadariai greitai surasti ir gavo bausmes pagal nuopelnus…
Muziejininkė amžinajam
poilsiui atgulė gimtinėje
Nuo vartų dešinėje kapinių pusėje, netoli tvoros, filologės, pedagogės, literatės, muziejininkės, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus steigėjos ir pirmosios direktorės Onos Sedelskytės (1923-1970) kapas, paženklintas originaliu paminklu. Baltame paminklo fone išsiskiria tamsus kryžius, šalia kurio stovi liūdinti moteris. Abiejose šio paminklo pusėse įmontuotos dvi antkapinės plokštės. Kairėje pusėje esanti plokštė nurodo, kad čia Onos Sedelskytės kapas, o dešinės pusės plokštė ženklina jos motinos Uršulės Sedelskienės (1890-1971) amžinojo poilsio vietą. Ant abiejų antkapinių plokščių įmontuotos ir nedidelės dukros ir motinos fotografijos. Šalia šių kapų – ir muziejininkės tėvo Juozo Sedelskio (1884-1975), sesers Teklės Sedelskytės (1920-2008) kapavietės.
Stovėdamas šalia gražiai sutvarkytų Sedelskių šeimos kapų, prisiminiau vieną O. Sedelskytės eilėraštį „Tu viena neatstumsi“, kurį ji parašė 1958 metais, dirbdama Anykščių muziejaus direktore:
„Niekur niekur daugiau
Aš širdies neglausiu,-
Prie tavęs tiktai, žeme gimtoji,
Tu viena, aš žinau,
Neatstumsi manęs,
Suprasi mane, dukrą artojo…“
Šias ir kitas sielvartingas, elegiškas eiles Ona Sedelskytė rašė dvylika metų prieš mirtį. Tas laikmetis muziejininkės ir literatės gyvenime buvo labai sudėtingas, skaudus, netgi dramatiškas. Tikriausiai ši moteris, susidūrusi su sovietinio mąstymo žmonėmis, atsimušusi į jų bejausmes, komunistinių idealų kupinas širdis, buvo įsitikinusi, kad ji niekam nereikalinga gyva, nebus reikalinga ir mirusi, kad tiktai žemė gimtoji neatstums…
Jos bundantį talentą pastebėjo rašytojas A. Vienuolis- Žukauskas, paskatino studijuoti universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Su literatūros klasiku mergina bendraudavo ir kai, baigusi universitetą, dirbo pedagoginį darbą. Po A. Vienuolio mirties, rašytojo žmona pakvietė Oną Sedelskytę į Anykščius steigti memorialinį muziejų. 1958-1960 metai buvo muziejaus steigėjos ir pirmosios direktorės labai intensyvaus darbo etapas. Tačiau šalia gražių dalykų, malonių įspūdžių liko daug ir slogių prisiminimų, kuriuos muziejininkė aprašė savo dienoraštyje. Antitarybiškumu kaltinta, niekaip rajono partiniams veikėjams neįtikusi, nuolat dėl savo patriotinių jausmų užgauliojama, įžeidinėjama, žeminama Ona Sedelskytė 1960 metų rugsėjo 7-ąją buvo atleista iš darbo muziejuje. Praėjus dešimtmečiui po atleidimo iš direktorės pareigų, po ilgos ir sunkios ligos nutrūko jos gyvenimo siūlas.
Gražiai prižiūrima jos amžinojo poilsio vieta, Tėviškėje paminkliniu akmeniu įamžintas muziejininkės atminimas byloja, kad užmaršties dulkės nenuklojo šviesaus šios skaudaus likimo moters paveikslo…
Pagerbtas Amerikoje
miręs brolis
Už koplytėlės esančiame įspūdingo dydžio paminkliniame akmenyje iškaltos brolių Matulių: Alfonso (1913-1951), Juozo (1916-1991) ir Alberto (1917-1999) vardai. Iš pradžių buvo iškalti tik dviejų pirmųjų mirusiųjų vardai. O apačioje parašyta, kad liūdi broliai Albertas, Balys ir artimieji. Po to dar atsirado įrašytas prie mirusiųjų ir Alberto vardas. Šalia jo prirašyta, kad Albertas palaidotas Čikagoje (JAV). Ant šio masyvaus paminklo atsirado vietos ir poeto Pauliaus Drevinio eilėraščio posmui:
„Nekrisk žvaigždute sidabrine,
Dangus lig ryto liks švarus.
Tėvyne, ak brangi Tėvyne,
Aš su tavim ir vėl kartu!”
Ir kalto akmens, ir nagingų
kalvių iškalti kryžiai
Jaukiose, aukštaūgių medžių ir senutėlės medinės koplyčios prieglobstyje esančiose Čekonių kapinaitėse ant antkapinių paminklų pasikartoja pavardės: Sedelskiai, Šermukšniai, Biliūnai, Budreikai, Azarinskai, Utūriai, Petroniai, Dunduliai, Strazdai, Gaigalai, Dunduliai… Ant naujesnių didesnių ar mažesnių paminklėlių aiškiai galima perskaityti čia palaidotų žmonių vardus, pavardes, gimimo, mirties metus. Ant vieno kito antkapio iškalti ir kokie nors atsisveikinimui skirti žodžiai, įmontuotos mirusiųjų fotografijos. Bet ir nuotraukų, ir epitafijų pasitaiko retokai, matyt, tokia mada jau praeina. Dažniausiai pasitenkinama užrašais : „liūdi artimieji“, „ilsėkis ramybėje“, „liūdi tėvai“ ir pan. Vietoje mirusiojo nuotraukos antkapiniame paminkle iškalamas koks nors piešinukas, pavyzdžiui, su palūžusia beržo šaka, kryžiumi, Jėzaus Kristaus atvaizdu ir t.t. Yra iškaltų ir mirusiųjų portretų.
Ant senesnių kapų stūkso iškalti iš akmens paminklai – kryžiai, ant kurių kadaise buvo įrašai, tačiau dabar jau sunkiai beįskaitomi, beįžiūrimi. Kai kurie tie paminkliniai akmeniniai kryžiai yra panašūs kaip „du vandens lašai“. Matyt, gaminti to paties meistro ir tuo metu tokie kalto akmens paminklai buvo madingi. Bet yra Čekonių kapinėse dailių kalvių iškaltų ornamentuotų metalinių kryžių, kurių ornamentai skiriasi, yra unikalūs, labai meistriškai nukaltų. Tikriausiai, tai skirtingų kalvių darbai. Į vieną antkapinį paminklą būtinai atkreipsi dėmesį. Kapinių gale yra gerokai aukštas kalto akmens paminklas, kurio viršuje puikuojasi taipogi dar aukštas ir metalinis kalvio darbo kryžius. Taigi, šis simbolis matomas iš tolo. Priėjus arčiau, gali perskaityti ir čia palaidotų žmonių pavardes, sužinoti, kad čia ilsisi Karolis Sedelskis (1874-1961) ir Karolina Sedelskienė, gimusi 1895 metais ( jos mirties metai nenurodyti). Ant šio akmeninio paminklo įmontuotos ir dviejų garbaus amžiaus žmonių fotografijos.
Pildosi ir naujosios kapinės
Senosiose Čekonių kapinėse jau nebepakako vietos, tad šalia buvo suprojektuotas žemės sklypas naujosioms kapinėms. Jos irgi jau pildosi. Čia amžinajam poilsiui atgulė Julija (1935-2008) ir Jonas (1934-2012) Grebnickai, gyvenę jaukioje savo sodybėlėje šių kapinių kaimynystėje. Iš Anykščių į gimtąjį kraštą sugrįžo amžinajam poilsiui Stasys Dundulis (1926-2010). Jo kapą ženklina labai įspūdingas paminklas – atversta marmurinė knyga. Tarp gėlių čia ir gerai visiems aplinkinių kaimų gyventojams pažįstamo buvusio kolūkio agronomo Aloyzo Nelso Meškausko (1940-2006) kapas. Naujųjų kapinių centre galima pamatyti iš lauko akmenų 2009 metais pastatytą gražų paminklą su užrašu :“Viešpatie, globok Čekonių kaimo žmones”. Prie šio paminklo atsiradimo daug pastangų įdėjo vėlgi tasai veiklusis Bronius Tvarkūnas, kurio iniciatyva Debeikių krašte iškyla kryžiai, paminklai, įamžinantys Lietuvos partizanus, tremtinius, Anapilin iškeliavusius kraštiečius.
Jų širdys plakė jausmu ir meile Tėviškei. Nutrūkus gyvybės siūlui jų širdys prisiglaudė prie žemės gimtosios Čekonyse. Jaukios, tvarkingos, gražiai prižiūrimos Čekonių kapinės akivaizdžiai byloja apie gyvųjų pagarbą ir ištikimybę Anapilin išėjusiems…
