1944-ųjų vasarą prasidėjęs ir dešimtmetį trukęs partizaninis karas Anykščių krašte pradžioje buvo palankus daugelyje vietovių padėtį kontroliavusiems Lietuvos laisvės gynėjams. Antai Rokiškio apskrities NKVD viršininkas kapitonas S. Kiselis 1945 m. sausio 2 dieną pranešime savo vadovybei į Vilnių rašė, kad daugelį gyvenamųjų vietų kontroliuoja partizanai, o Svėdasų valsčiaus partizanai tiek suįžūlėjo, kad net pradėjo savo žemės reformą – atima žemę iš tų, kuriems davė tarybų valdžia, ir perduoda ją savo rėmėjams. Kelyje Šimonys – Svėdasai budėjo okupantų tanketės, o tarnyba NKVD daliniuose buvo prilyginta frontinei – už vienerius metus buvo užskaitomi treji.
Kaip manote, ar dabartinė karta pakankamai žino ir domisi apie partizaninio karo laikotarpį?
Alma AMBRAŠKAITĖ, muziejininkė: „Nesakyčiau, kad visai nežino ar nesidomi. Tačiau labiau domisi aktyvesnis jaunimas, aktyvesni žmonės – ar dalyvaujantys įvairiose organizacijose, ar labiau apsišvietę apskritai. Kieno pareiga liko, kad jaunimas išgyventų mūsų, pasaulio mastais skaičiuojant, mažos tautos žmonių didvyriškas pastangas karo sąlygomis dešimtmetį priešintis okupacijai? Daug gali padėti mokytojai – kažin, ar jaunas žmogus liks abejingas tiems įvykiams, išgirdęs iš mokytojo lūpų ištrauką iš jų bendraamžio Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko „Dienoraščio“. Arba kartu su mokytoju ar šeima nuvažiavęs į Trakinių renginius, taip pat muziejaus edukaciją su pasakojimais ir partizanų dainomis „Ir tada buvo Žalgiris“ – ne visi patys gali prie to prieiti ir atrasti.“
Alvydas DIEČKUS, Burbiškio agroserviso kooperatyvo vadovas: „Manau, kad dabartinė karta mažai domisi pokario laikotarpiu ir jų žinios dažniausiai vienpusiškos, iš tėvų ar senelių pasakojimų girdėtos. Tai buvo be galo sunkus laikotarpis Lietuvos žmonėms ir daugeliui vienokie ar kitokie to laikotarpio potyriai įsirėžė visam gyvenimui. Man buvo vos 5 metai, kai partizanai per kaimynytėje vykusią gegužinę supleškino netoli gyvenusių Tylų sodybą. Tyla Petras buvo partizanas ir legalizavosi, tapo kolūkio pirmininku. Šito partizanai jam neatleido. Pasitiko grįžtantį dviračiu iš Anykščių. Nušovė ne tik jį, abu tėvus, bet ir aštuoniolikmetę seserį, sudegino sodybą. Prisimenu kraupią gaisro pašvaistę, o vėliau su mama nuėjus – tebesmilkstančiuose degėsiuose 4 žmonių griaučius. Tik tuo metu Vilniuje besimokantis brolis Juozas liko gyvas ir tapo mokslininku. Dabar jau miręs. Žiauriai elgėsi abi pusės. Jaunimui tai neįdomu ir tikriausia greitai apie pokarį jie žinos tik iš istorijos vadovėlių.“
Alvydas KIRVĖLA, Svėdasų J. Tumo–Vaižganto gimnazijos direktorius: „Nepasakyčiau, kad moksleivija domėtųsi pokariu, partizaninio karo laikotarpiu. Jų žinios tokios, kiek gauna per istorijos pamokas. Aš manau, kad per istorijos pamokas partizaninio karo laikotarpiui reikėtų skirti daugiau dėmesio, siūlyti moksleiviams domėtis papildomai gal popamokinėje veikloje. Tik ar moksleiviai ją rinksis?“
Nerijus TUBIS, Jokūbavos vaikų šeimynos globėjas: „Abejoju, jaunimui dabar ne tai rūpi. Aš pats apie tą laikotarpį daug žinau iš senelių pasakojimų, „užkabina“ partizanų dainos. Kai pasirodė grupės „Skylė“ partizaniškų dainų albumas, tai bandžiau juo sudominti vieną jaunųjų šaulių sambūrį lankantį mūsų vaikiną, tačiau iš akių pamačiau, kad jam vienodai.“
-ANYKŠTA
