Andrioniškio parapijos kaimai išsibarstę šviesiose aukštumose abipus Šventosios, pats Andrioniškis, pasak legendų, buvęs didelis miestas, garsus savo rūmais ir šventyklomis, nūnai telikęs jaukus, nedidelis miestelis. Žemiškąją kelionę užbaigę žmoneliai čia atguldavo kaimų bei miestelio kapinėse, o jos dabar žinomos net trejos.
Labai senai piečiau miestelio, vadinamajame Kalčių lauke, prie Zlatkų ir Kepalų sodybos, kalnelyje, stovėjo senoji bažnyčia ir buvo kapinaitės. Dar XX amžiaus pradžioje ant kalvos buvo išlikę keli aukšti mediniai kryžiai. Vėliau, bene 1700 metais, nauja bažnyčia pastatyta jau pačiame miestelio centre, prie jos įkurtos ir kapinės.
Kadaise kapavietes žymėjo mediniais kryžiais, vėliau atsirado akmeniniai paminkai, kaltinės kryžių saulutės. Nūnai šios kapinės nebeveikia, tik retais atvejais kas nors palaidojamas į giminės kapavietę.
Išlikę įdomių paminklų. Prie pat šventoriaus tvoros glaudžiasi XIX amžiuje kalvio Petro Buzo nukalta masyvia kryžiaus saulute papuoštas paminklas, jis – respublikinės reikšmės dailės paminklas (DR 424). Bene seniausias – ant rausvo akmeninio postamento iškeltas lietinis kryžius, žymintis Antano Laskausko (1814 – 1864) kapą. Dar vienas lietinis kryžius – kunigui Ignotui Brazdžioniui – 1844 m. gruodžio 2 d. – 1888 m. lapkričio 14 d. ir įrašas „Wieszpate kursai gyvenimo ir smertės turi galybę, suteik jam amžiną atilsį“. Po lieknu, pajuodusiu mediniu kryžiumi ilsisi 1905 m. miręs Juozapas Kongelis. Griežionėlių dvaro valdytojų Vincentos ir Adomo Ušackų kapavietę žymi didingas pilko akmens kryžius, apjuostas ant akmeninių stulpelių kabančia grandine. Sakoma, kad šie dvarponiai yra žymaus šių dienų politiko Virgaudo Ušacko seneliai. Kapinių rimtį, amžinybės ir gyvenimo trapumo pajautas sustiprindavo čia akmeninės tvoros pakraščiais augusios ir kvapnų pavėsį teikusios šimtametės liepos, deja, šių laikų medžių pjovimo karštligės rykštė jas sunaikino. Pritariant klebonui, seniūnui ir kai kuriems kraštiečiams, gražuoliai medžiai 2000 m. pavasarį buvo išpjauti, o dalis medienos pateko į tautodailininko Jono Tvardausko dirbtuvę, kuris išskobė Kristaus kančios kelio stotis Valgos katalikų bažnyčiai Estijoje.
Aukštoje kalvoje visai prie miestelio žemės gabalą gavo 1867 metais iš caro kariuomenės sugrįžęs „rekrūtas“ Jodelis, kuris turėjo trobelę su daržu miestelyje ir priklausančios žemės nenaudojo. Ir jam mirus tos žemės niekam neprireikė, tad 1914 m. spalio 11-ąją tą žemę kapinėms atmatavo inžinierius Pranas Markūnas, kuriam padėjo A. Gražys, J. Marcinkevičius, J. Biliūnas, A. Kanapeckas, K. Urbonas ir K. Paškevičius. Bene 1930 m., panaudoję buvusio javų magazino sienų akmenis ir inžinieriui P. Markūnui parėmus finansiškai, parapijiečiai naująsias kapines aptvėrė mūro tvora su cementiniais stogeliais. Tų metų lapkričio 9-ąją, užbaigiant maldų už mirusius oktavą, žmonės su iškilminga procesija iš bažnyčios atėjo į kapines, kurias pašventino viešėjęs Anykščių klebonas Jonas Vadapalas.
Į naujas kapines niekas nenorėjo laidotis, rodėsi nejauku tame erdviame, tuščiame šilo plote, tarsi tyruose, dėl to klebonas pradėjo imti mokestį iš tebenorinčių tik senose kapinėse šventoriuje laidotis. Bet veikiai buvo palaidotas pirmasis – Steponėnas iš Sedeikių.
Tarpukariu trobelėje prie kapinių gyveno toks Gečys, kasdavęs duobes, liedavęs cementinius paminklus bei antkapius. Neturtingiems kartais patarnaudavęs ir veltui. Jį mesdavęs „nuomaris“. Kartą priepuolis buvęs toks stiprus, kad žmona pamanius, jog jau pasimirė. Pasikvietė kaimyną nuprausti ir paruošti laidoti. Tas prieš darbą paprašęs „burnelės“, bet jam stiklelį degtinės prie lupų keliant, Gečys staiga atsigavęs ištiesė ranką ir pratarė: „Duok ir man“. Kaimynas tiek nusigando, kad vos nenumirė.
Įėjus per dvivėrius, ant betoninių stulpelių besivarstančius vartus, šviesus rausvų smilčių takelis pasišokinėdamas per iš po žemės išsprogusias gumbuotas senpušių šakas veda tiesiai į kalvos viršūnę. Ten po bene trijų metrų aukščio Švč. Mergelės Marijos statula ilsisi trys draugės – Paulina Perekšlytė (1877-1949), Elžbieta Baltušytė (1886-1959), ir Ona Markūnaitė (1877-1961), o užrašas primena, kad tai jos paskatino inžinierių P. Markūną pastatyti Andrioniškyje bažnyčią. Tai jų tarpukariu turėtos krautuvėlės Karazijos vyno lobius surado Andrioniškio seniūnas Saulius Rasalas.
Žemiau jų, pasak sąmojingų andrioniškėnų, „po mergų kojomis“ – bene žymiausio andrioniškiečio, inžinieriaus P. Markūno kapas. Šis netolimame Butkiškių kaime 1873 m. sausio 13 d. gimęs kruopštuolis išgarsėjo kaip puikus tiltų ir kitokių pastatų statytojas, tarpukariu vadintas betono karaliumi. Mokslų siekė nuosekliai – baigė rusišką liaudies mokyklą Andrioniškyje, vėliau lavinose Panevėžio bei Baltstogės gimnazijose, o po studijų Petrapilio technologijos institute tapo diplomuotu inžinieriumi. Netoli Donecko Jenokijevo mieste dirbo „Petrovskyjie zavody“ gamyklos inžinieriumi, valcavimo skyriaus vadovu, susipažinęs su inžinieriumi Petru Vileišiu suskato domėtis naujosiomis statybų technologijomis, ypatingomis gelžbetonio savybėmis, ėmė projektuoti. Po spalio perversmo sugrįžęs į Lietuvą bene metus dirbo mechaninėje dirbtuvėje Vilniuje, o po 1920 m. lenkų okupacijos persikėlė į didžiąją Lietuvą. Pagarsėjo kaip projektuotojas ir darbų vykdytojas – pastatė apie 40 tiltų per Šventąją, Nevėžį, Mūšą, Šešupę. 200 metrų ilgio tiltą pastatė per Nemuną ties Prienais.
Vadovavo statant Kauno automatinę telefonų stotį, Karininkų Ramovę, Žemės Ūkio banko rūmus, rekonstravo Valstybės teatro, „Pienocentro“ rūmus, 1931 m. pastatė Marijampolės cukraus fabriką, suprojektavo Kauno, Šiaulių, Panevėžio elevatorius, „Maisto“ bendrovės Klaipėdos ir Panevėžio skerdyklas, jam vadovaujant du kartus pagilinta Klaipėdos uosto faktorija. Dalyvavo statant ir projektuojant bažnyčias – 1935 m. Šančių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai suprojektavo erdvinį denginį centrinei navai – vos 5 centimetrų storio tinklinį skliautą. Tokios konstrukcijos tuo pat metu paplito ir Europoje, tad Lietuva neatsiliko nuo pasaulinės pažangos, o P. Markūnas galėjo pastatyti ir dangoraižius, tik mūsų šaliai jų tuo metu nereikėjo. Savo patirtimi noriai dalijosi – dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, buvo privatdocentas Tiltų katedroje.
Vasaroti mėgo tėviškėje, kur buvo pasistatęs erdvų namą, iki pat šalnų eidavo basas pasivaikščioti po šilus, vertino kaimišką maistą, nerūkė ir degtinės negėrė. Sulaukęs šešiasdešimties, dar tebebuvo nevedęs, turėjo nemenkų santaupų ir manė, kaip geriau jas panaudoti. Galvojo pastatyti ant Griežos upelio hidroelektrinę, sanatoriją plaučių ligomis sergantiems, bet galiausiai nusprendė pastatyti bažnyčią ir 1935 metais baigta statyti akmeninių plytų šventovė, turtinga ir lengvomis gelžbetoninėmis konstrukcijomis, yra nedidelio miestelio puošmena ir dosnaus kraštiečio atminimas. Mirė P. Markūnas 1954 m. kovo 17-ąją, nors vertas palaidoti buvo šventoriuje, bet sovietiniai valdžiai neleidus palaidotas kapinių kalvoje.
Prie centrinio tako kareiviški kryžiai žymi kartu palaidotų didvyriškų netolimo Kiaušagalio kaimo jaunuolių kapą. Jie – Antanas Meškeliūnas, Antanas Budrevičius ir Jonas Žarskus buvo Lietuvos šauliai ir žuvo 1920 m. lapkričio 22 d. Troškūnuose kautynėse su į šalies gilumą įsiveržusiais lenkų kavaleristais. Kalvos šlaite yra keliolikos pokaryje už tėvynę žuvusių partizanų kapų.
Čia palaidotas ir garsus šio karšto knygnešys Juozas Mickūnaitis (1851 – 1930) iš Zabelynės, platinęs „Varpą“, „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą“, „Ūkininką“, įvairias knygeles, ne kartą caro žandarų suimtas, kelis mėnesius kalėjęs Ukmergėje, visą gyvenimą pragyvenęs gimtajame sodžiuje. Paminklinis akmuo žymi mokytojo, rašytojo Antano Biliūno (1904–1970) kapą. Šis rašytojo klasiko Jono Biliūno sūnėnas baigė lituanistikos studijas Lietuvos Universitete ir mokytojavo Ukmergėje. Buvo „smetoninės“ valdžios opozicijoje, prisiekęs socialdemokratas, jo eilėraščių rinkinį „Išpažintis Lietuvai“ cenzūra konfiskavo. Kas yra bolševizmas, suprato 1940–1941 m. – kruvini buvo okupantų ir jų talkininkų darbai. Vokietmetyje parašė apsakymą „Mirties traukiniai“ apie pirmąjį masinį sovietinį trėmimą ir dėl šio kūrinio raudoniesiems sugrįžus buvo areštuotas. „Honoraras“ buvo gana solidus – 5 metai lagerio. Bet pažįstamiems užstojus buvo paleistas iš jau išvykti paruošto politkalinių prikimšto vagono. Apsigyveno Vilniuje, išleido atsiminimų, vaizdelių apie J. Biliūną rinkinį „Baltieji šešėliai“, apsakymų knygą „Puntuko akmuo“. Rašė dienoraštį, kuriame išliedavo tai, ko viešai parašyti ir pasakyti negalėjo. „Geri žmonės dažnai man prikaišioja, kodėl nerašau? O kaipgi man rašyti, jeigu jau seniai įsitikinau, kad šių laikų rašytojo plunksna turi būti ne tiek gabi, kiek lanksti…“
Dar vienas istorinis kapas primena ypatingo likimo žmogų, istoriką Domą Butėną (1926-2011). Gimęs Čikagoje, būdamas 6 metų su tėvais sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Gečionių kaime. Vilniaus universitete studijavo istoriją, parengė mokslinį darbą „Dvarų šeimyna Lietuvoje XVI–XVII amžiuje“. Beveik trisdešimt metų dirbo Lietuvos valstybės istorinio archyvo direktoriumi, išgelbėjo nuo sunaikinimo daug vertingų dokumentų, sugebėjo mikrofilmuoti į Maskvą išvežtas „Lietuvos Metrikos“ knygas.
