Vaidlonyse „Pleibojaus“ neskaito

Vaidlonys – Troškūnų miesto kaimynai. Nors oficialiai laikoma, kad kaimas yra už 2 kilometrų į vakarus nuo Troškūnų, bet jei ne lentelė, nurodanti kaimo pavadinimą, nesuprastum, kad esi ne Troškūnuose.
Nuo 1744 metų, kai Vaidlonys pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose, iki dabar Vaidlonys susiliejo su Troškūnų miestu.

Istorijos klodai – gilūs

Skirtingai nuo daugelio kaimų, Vaidlonys turi seną ir gilią istoriją – jie minimi ir 1744 m., ir 1789 m. sudarytame Troškūnų parapijai priklausančių kaimelių generaliniame rejestre. 1923 m. kaime buvo 64 sodybos – 319 gyventojų. 1929 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 572,71 ha žemės. Praūžus Antrajam pasauliniam karui, 1949 m. kaimas buvo įjungtas į P. Cvirkos kolūkį, nuo 1950 m. priklausė K. Štaro, Vaidlonių kolūkiams, kol 1992 m. ūkis iširo. Dabar kaime yra 136 sodybos – 2001 m. buvo 351 gyventojas, 2011 m. buvo priskaičiuojama 296 gyventojai.
Vaidlonys gali didžiuotis davę Lietuvai nemažai šviesių ir nusipelniusių žmonių. Čia gimė knygnešys Mataušas Imbrasas, visuomenininkas Stasys Klimaitis, laisvės gynėjas, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyties Kryžiaus kavalierius Adomas Šibirkštis, ekonomistas, žurnalistas Jonas Karka, kunigas Vytautas Masys.
Vaidlonis išgarsino ir pokaris, čia veikę Antano Slučkos-Šarūno būrio partizanai, kurie 1944 m. rudenį kaimo teritorijoje užpuolė sovietinės kariuomenės karininkus.
Kaimas išsidėstęs lygumoje, bet jo teritoriją kerta upelė Juosta, čia išteka jos intakas Jūrupis, o į Juostą čia įteka dešinysis intakas Malmaža ir kairysis intakas Užlupys.

Susijungė kolūkių laikais

Kiek pavažiavę už ženklo „Vaidlonys“ sutinkame ant šaligatvio besišnekučiuojančias dvi moteris. Janina Tamašauskienė ir Palmyra Rimkienė paklaustos, ar jos vaidlonietės, sakė, kad „mes nesiskirstom“, vis dėlto J. Tamašauskienė teigė, kad ji yra tikra vaidlonietė, gyvenanti kaime jau 55 metus. Su vyru Stanislovu užaugino dukrą, kuri gyvena Vilniuje, ir sūnų, gyvenantį Panevėžyje. „Turim keturis anūkus, tris mergaites ir berniuką“,- šypsojosi moteris. P. Rimkienė teigė jau gyvenanti Troškūnuose, bet aiškios ribos nejaučianti. „Kaimas buvo atskirai, bet kolūkių laikais namai susijungė, va ten, kur stovi kolūkmečio Vaidlonių gyvenvietė, iš viso buvo bala, atsimenu, kaip ateidavom čiuožinėti ant ledo“,- pasakojo moteris.
P. Rimkienė sakė esanti šių kraštų senbuvė, dirbusi akušere, tad per jos rankas nemažai žmonių ir į pasaulį atėjo. Tik vėliau, kai Troškūnuose panaikino skyrių, dirbusi medicinos sesele. J. Tamašauskienė šypsojosi, kad ir jai dar tekę tame pačiame skyriuje gimdyti. Paklausus, ar pamena, kiek vaikų anais laikais pagimdydavo Troškūnų krašto moterys, P. Rimkienė sakė, kad nemažai. „Dabar per metus Anykščių rajone apie šimtą tepagimdo, o kol Troškūnuose buvo akušerinis skyrius, kasmet gimdavo po 250-280 vaikų“,- sakė ji. P. Rimkienė sakė dabar gyvenanti viena, dalyvauja moterų sueigoje „Kartų ratas“, kuriai vadovauja Neringa Damauskienė.

Vieniems gerai, kitiems –
vilkai

Moterys sakė, kad kasdienybė pastovi, o sekmadieniais abi nueina į bažnyčią, ir pasidžiaugė, kad gyventi Vaidlonyse ramu, net ir namai, kurie stovi tušti, ilgapirščių neliečiami, nebent išlupa metalą kur. „Žiūri, kur kapeiką greičiau paimt,o šiaip ramu, tik vištos kartais dingsta“, – juokėsi moterys. Jų pastebėjimu, kažkur dingo ir Vaidlonyse gyvenę čigonai.
O štai vaidlonietis vyras, nenorėjęs sakyti pavardės, ne tokios geros nuomonės buvo apie kaimo gyventojus. „Kaime gyventi gera? Ką čia šnekat? Kokie dabar laikai, juk žmogus žmogui – vilkas, papjaus“,- išaiškino vyriškis padėtį Vaidlonyse. Kai paprieštaravau, kad agresyvių kaime nesutikome, o ir iki šiol vaikštom su rankom ir kojom, neapgraužti, vyriškis tik burbtelėjo: „Gal neskanūs“… Ir nuėjo…
Troškūnų seniūno pavaduotoja Laima Repečkienė, pakalbinta apie kaimo gyventojus, sakė, kad dirbanti seniūnijoje palyginti neseniai, visko dar nespėjusi pažinti, bet tvirtino, kad žmonės čia šviesūs.
Janina Šimoliūnienė, kurią troboje radome plaunant rūbus, sakė, kad į Vaidlonis atsikėlė prieš 12 metų iš Panevėžio. „Išėjau į pensiją, ką veikti mieste, tai nusipirkome čia namus ir persikėlėme. Sodas, daržas, kaimynai geri“, – sakė J. Šimoliūnienė

Gamina avilius ir vonios
baldus

Pažiūrėjome, kas liko iš Štaro kolūkio didybės, nes Vaidlonys buvo centrinė šio kolūkio gyvenvietė. Apvažiavome buvusio gyvulininkystės komplekso teritoriją.
Buvusių garažų teritorijoje šeimininkauja vienintelis Vaidlonių „darbdavys“ UAB „Karuba“. Viduje radome ir patį bendrovės vadovą Arvydą Urboną, kuris dirbo lakavimo ceche. Pasak verslininko, jis į Vaidlonis sugrįžo po 20 metų. „Mokiausi, gyvenau Vilniuje, dirbau, o dabar sugrįžau, anksčiau čia buvo linksmiau. Kaime buvo daug jaunos ir pigios darbo jėgos, bet atsitiko taip, kad žmonės, kurie nori dirbti, padirbo, pasimokė ir išvažiavo, kas į užsienį, kas į artimesnius miestus. Mes negalime jiems mokėti tokio atlyginimo kaip užsienyje, ir net tokio – kaip didmiesčiuose“,- sakė verslininkas.
A.Urbonas minėjo, kad verslui atsiliepė ir krizė. „Pas mus geriausiu metu dirbo 42 žmonės, o dabar dirba 10, visi vietiniai, su darbuotojais, kai jų prisireikia, tikrai yra problemytė“, – sakė A.Urbonas.
Bendrovė gamina vonios baldus olandams, stalus vokiečiams, vaikų baldus lietuviams, o dabar gamina interjero detales gretai atsidarysiančiam SPA Anykščiuose pastatui.
Dar viename ceche bendrovės vadovas parodė ir jų gaminamus avilius. „Tai daugiaaukščiai aviliai, kuriuos gaminame lietuvių bitininkams. Šiek tiek nuperka ir latviai“,- rodė produkcijos pavyzdžius A. Urbonas. Beje, vyras pasakojo, kad ypač atsakingai į baldus žiūri olandų užsakovas, su kuriuo jis gerai sutaria, olandas pats atvažiuoja patikrinti baldų partijos į Vaidlonis.

Masažinį stalą išmainė į paštininko krepšį

Kaime sutikta jauna mergina Sandra Steponavičiūtė pasirodė esanti paštininkė, kuri aptarnauja Vaidlonių kaimą. „Mokiausi kineziterapeute Utenos kolegijoje, bet atsirado laisva darbo vieta, todėl nusprendžiau geriau eiti dirbti, negu vėliau sėdėti be darbo“,- kaip prieš ketverius metus tapo paštininke, pasakojo S. Steponavičiūtė. Paklausta, ką skaito Vaidlonių gyventojai, ji sakė: „Prieš krizę spaudos prenumeravo daugiau, dabar daugiausia skaito „Anykštą“, laiškų nemažai išnešioju“. Paklausus, ar skaito vaidloniečiai „Pleibojų“, mergina juokėsi: „Kaip tik šito neskaito“.
Ji mažu automobiluku apvažiuoja vaidloniečių namus, pažįsta vietinius gyventojus ir net jų šunis. Nežinia, kaip dėl vyriškio minėtų vilkų, bet šunys Vaidlonyse taikūs – S. Steponavičiūtė sakė, kad dar nė vienas nėra jai įkandęs.