Kokia ukrainietiškų barščių spalva?

Antradienio „Anykštoje“ išspausdinus buvusio Seimo nario, buvusio Anykščių rajono mero Leono Alesionkos tekstą „Kruvini ukrainietiški barščiai“, redakcija sulaukė daugybės skaitytojų skambučių.
Vieni žmonės „Anykštos“ redaktorei Gražinai Šmigelskienei, išdrįsusiai į „eterį“ išleisti kitokį tekstą, nei oficiali Lietuvos valdžios pozicija apie Rusijos aneksuotą Krymą, siūlėsi statyti paminklą, kiti – keikė ir kaltino parsidavimu Rusijai. Buvo žmonių, kurie aiškino, kad L.Alesionkos straipsnis yra ženklas, kad „Anykštos“ redakcija taikosi su Anykščių rajoną valdančiais KGB rezervo karininkais, agentais ir patikimais asmenimis. „Turbūt tokiais straipsniais siekiate susigrąžinti Anykščių savivaldybės adminsitracijos užsakymus?“  – redaktorės G.Šmigelskienės klausė vienas pasipiktinęs skaitytojas.

Redaktorė G.Šmigelskienė teigė: „Apie Rusijos ir Ukrainos santykius mano nuomonė kitokia nei L.Alesionkos. Mudviejų nuomonės iš esmės sutampa tik dviem aspektais – valstybė turi stengtis gražiai sugyventi ir su mažais, ir su dideliais kaimynais. Konfliktai ir karai nieko gero neduoda, nes nuo konfrontacijos nukenčia abi pusės. Antras dalykas, dėl kurio sutinku su L.Alesionka yra tai, kad Ukrainoje, kaip valstybėje, skiriančioje Rytus nuo Vakarų, geopolitinių interesų turi abi pusės – ir ES bei Amerika, ir Rusija.  L.Alesionkos tekstą „Anykšta“ išspausdino ne todėl, kad redakcijos nuomonė tokia pati kaip publikacijos autoriaus. Žurnalisto uždavinys demokratinėje visuomenėje yra saugoti, puosėlėti, skatinti nuomonių pliuralizmą. Koks bebūtų autoriaus požiūris, jei jis nekursto nesantaikos ir neskatina neapykantos, gali būti skelbiamas viešai. Tiems, kuriems nepatinka L.Alesionkos pozicija, kviečiame diskutuoti ir parašyti „Anykštai“ savąją tiesą – ją taip pat išspausdinsime. Beje, ketvirtadienio numeryje  jau tai darome – publikuojame ilgamečio Anykščių rajono tarybos nario Arvydo Mačiulio rezonansą „Barščių spalva kartais priklauso ir nuo akinių stiklų“ į L.Alesionkos tekstą.“
Kalbėdama apie santykus su KGB, „Anykštos“ vyriausioji redaktorė tvirtino, jog šiuo klausimu, jos požiūris visai kitoks nei Anykščių konservatorių.  Kalbėdama apie KGB ir Anykščių savivaldybės užsakymus redaktorė sakė: „ Kokia nesąmonė! Aš gi ne Anykščių konservatoriai. Man ir sėdėti su kagėbistais prie vieno stalo būtų gėda, o ką jau kalbėti apie kokią nors bendrą veiklą ir interesų derinimą. Beje, ir patarlė sako – parodyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu esi.”   

Ištraukos iš antradienio „Anykštoje“ spausdinto Leono Alesionkos straipsnio „Kruvini ukrainietiški barščiai“:

„Pasėsi vėją, pjausi audrą! Nesvaičioju metaforomis. Kalbu apie tai, ką ES sukurta ir skatinta „Rytų partnerystė“ pasėjo Ukrainoje ir kaip tos pasėtos partnerystės sėklos sudygo ir išbujojo. Kas per amorfofalas, kas per „Maidano lavongėlė“ išaugo politinėje ES dirvoje ir kokius dvokiančius vaisius subrandino? Vaisius, kurių sprangus skonis su politinių lavonų kvapeliu jau užuodžiamas ne tik visoje Ukrainoje ir juos ten pasėjusioje ES? JAV taip pat, ko gero, tikėjosi „oranžinio tęsinio“, o, va, išėjo nei šis, nei tas. Kruvini ukrainietiški barščiai! Ir atsitik tu man taip per „pusmečio šventę“ – Lietuvos pirmininkavimą ES. Svajojo Vilnius į Europos istoriją įeiti naujosios geopolitinės pertvarkos orakulu, o išėjo… ai, kaip visada./…/ Kažin ar suvokė M. Gorbačiovas su B.Jelcinu, kad, vakarams plojant ir per petį tapšnojant, neva griaudami ir naikindami komunizmą, jie naikino ir griovė savo valstybę. Kad tai geriau įsivaizduotume ir prisimintume kaip vyko, susiraskime internete 1990 – 2000 metus ir pasidomėkime, kas tada Rusijoje dėjosi. Griūtis po griūties! Terorizmas. O, va, valstybė atlaikė, nesubyrėjo. Naujas lyderis, nauja politika, nauja ekonomika, ryžtingi veiksmai sutramdant svetimų primestą „talibaninį terorizmą“ Čečėnijoje, atgimusi armija ir karinė galybė atstatė Rusiją į pasaulio galingųjų rikiuotę, kurioje ji kai kur antra po JAV, o kai kur ir pirma laikoma. Nesiskaityti su tuo šiandieną nebeįmanoma. Rusija šiandieną ne ta valstybė, kurią galima stumdyti ar maustyti negaunant grąžos./…/  O aš ėmiau ir prisiminiau savo Tėvynėje, Lietuvoje, vykusį referendumą, prisiminiau Kovo 11-osios balsavimą Seime. Tada mums irgi ne vienas kai kas sakė, kad neteisėta, atšaukite, panaikinkite, grįžkite atgal. Mes negrįžome. „

Ištraukos iš Arvydo Mačiulio straipsnio „Barščių spalva kartais priklauso ir nuo akinių stiklų“ (visas šis straipsnis bus spausdinamas ketvirtadienio „Anykštoje“):

„Kaip ten bebūtų, visada atsiras norinčių, nepaisant teisės, moralės, sutarčių, savo asmeninius ar tam tikro visuomenės sluoksnio tikslus pasiekti visos tautos ar valstybės piliečių kraujo ir kančių  sąskaita. Ir tada visu aštrumu iškyla kiekvieno piliečio pozicijos klausimas: “su kuo ir prieš ką”. Ir ne tik tada, nes tada gali būti ir per vėlu. Šis klausimas yra universalus ir tinka visur ir visada ir kuo anksčiau jis įsisąmoninamas, tuo geriau. Trečio kelio, kaip ne gaila, tiesiog nėra. Trečio kelio ieškojimas atveda į aklavietę, apie kurią V. Čerčilis, kalbėdamas apie Hitlerio ultimatumus Europos šalims prieš Antrąjį pasaulinį karą, sakė: “Joms pasiūlė gėdą arba karą. Jos pasirinko gėdą. Galų gale gavo ir gėdą ir karą” Tai taikytina ir kiekvienam piliečiui. O kaip jis į tai pasižiūri, neretai priklauso ir nuo akinių stiklų spalvos.
Atrodo, kad mūsų valstybei ir kiekvienam mūsų ir vėl gali tekti rinktis vieną iš dviejų, nors dar visai neseniai tokia dilema atrodė sunkiai įtikėtina. Neabejoju,kad daugelis jau yra pasirinkę, daugelis ieškos trečio kelio, daugelis, paprasčiausiai, kaip stručiai, kiš galvą į smėlį. Jau ir dabar ryškėja tam tikros pozicijos, kuriose galima įžiūrėti tam tikrų apsidraudimo, arba atsarginių kelių rengimo požymių,- jei kas – bus įrodymas, kaip sako rusai: “ na vsiakij požarnij”.
Maždaug tokios mintys kyla persakaičius L.Alesionkos straipsnį (“Anykšta” Nr 31/8734) “Kruvini ukrainietiški barščiai”. Vargu ar atkartojimui dabartinės Rusijos žiniasklaidos propagandos štampų dėl Rusijos “taikdariškos” misijos, Maidano “galvažudžių” ir Vakarų organizuoto pilietinio karo “kurstymo” Ukrainoje  reikėjo tiek vargintis. Šiais laikais visa tai nesunkiai galima sužinoti pažiūrėjus rusiškus telekanalus arba tokią pat spaudą internete. Štai ponui Alesionkai susižavėjimą kelia tai, kad Rusija – supervalstybė. Tačiau aš manau, kad super valstybė turi ir elgtis super oriai  t.y. laikytis sutarčių, gerbti kitų šalių suverenumą ir tarptautinę teisę.

Tuo tarpu, ką matėme anksčiau, tą patį matome ir dabar, o būtent, visų iš eilės kaimynų apkandžiojimą arba ir suvalgymą. Taip buvo su Kaukazu, Suomija, Lietuva, Latvija, Estija,vėl Kaukazas, dabar Ukraina, jau nekalbant apie Sibiro kolonizaciją,kuri tęsiasi iki šiol. Jeigu kitos Europos šalys išėjo iš kažkada kolonizuotų kraštų, tai Rusijai iki šiol tik kolonizuoto Sibiro pasakiški turtai leidžia turėti tokį karinį , ekonominį ir politinį svorį. Be jų tikroji etninė Rusija būtų niekas.  Tačiau dabar jau to ką Rusija turi negana ir, sprendžiant iš pagrindinių Kremliaus ideologų pasisakymų, “taikdariška”  misija turi būti nuosekliai plečiama. Netgi paskelbiami naujų Europos valstybių ribų žemėlapiai. Visa tai ponas Alesionka irgi nesunkiai gali rasti internete ir pasidžiaugti. /…/ V.Putino veiksmai yra labiau panašūs į “kieto” vyruko įvaizdžio kūrimą dėl paties įvaizdžio. Todėl man irgi nejuokinga, nes vietoj išmintingos politikos, kuri ir derėtų tokios valstybės vadovui, tiesiog žaidžiama ant kortos statant savo šalies ir viso pasaulio ateitį. Jeigu, atplėšęs Krymą  jis ir sustos, o panašu, kad kol kas tai ir tenkintų, visvien praranda nepalyginamai daugiau, o tai, paprasčiausiai, vadinama Pyro pergale nes nustatys pasaulį prieš Rusiją ir paskatins naujas ginklavimosi varžybas, kurios ir iš iniciatorių pareikalaus neadekvačiai daug resursų, kurių jų ekonomika skirti, pagal pačių rusų ekonomistų vertinimus, ne taip jau daug ir gali.“