Pas Raimondą Janicką (kairėje) į svečius užsuko iš Vilniaus atlėkęs Vytautas Kažukauskas.
Geras kilometras už Anykščių miesto riboženklio pietų kryptimi, kairėje kelio Anykščiai – Kurkliai pusėje, rikiuojasi Šlavėnų kaimo trobos. Nuo į Šventąją įtekančio Šlavės upelio pavadinimą gavęs kaimas turi gilias istorines šaknis, o paskutiniaisiais dešimtmečiais čia namus perkasi ir kuriasi žemės pasiilgę ir nuo didelių šildymo kainų bėgantys anykštėnai, tad tuščių trobų čia nėra.
Dvare lankėsi Antanas
Smetona
Tik pasukus nuo Anykščių – Kurklių kelio pasitiko rodyklė Dvaro gatvė ir tik paskui Šlavėnai. Užsukau į senąjį dvarą, kurio tik ūkiniai pastatai belikę. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, istoriniuose šaltiniuose Šlavėnų dvarai minimi nuo1596 metų. XVI ir XVIII amžiais Šlavėnų latifundiją sudarė trys dvarai ir kaimas prie jų, kuriuos valdė Ukmergės apskrities maršalka Juozapas Kušeliauskas bei kiti valdytojai. Apie 1830 – 1840 metus latifundiją išskirsčius, dvarus perėmė ir įsigijo Mikuličiai, Mingailai ir Brazauskai. Mikuličių dvarą perpirko ir prie savo tėvonijos prijungė Gustavas Brazauskas, suformavęs Didžiųjų Šlavėnų Brazauskų dvarą, išlikusį ir XX a. pradžioje, kurį po jo mirties valdė jo žmona Jadvyga Brazauskienė. Apie 1930 – uosius dvarą valdė Mašiotai (Ona Brazauskaitė – Mašiotienė). Jie priėmė į svečius atvykusį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną.
1923 metrais 4 – iose Šlavėnų dvaro sodybose gyveno 77 gyventojai, o 26 – iose kaimo sodybose -135. 1929 m. 260 hektarų kaimo žemės išskirstyta į vienkiemius ir padalinta 30 – iai savininkų.
Pokaryje, iki 1954 metų, kaime buvo Šlavėnų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, iki 1992 metų kaimas buvo Puntuko kolūkio centrinė gyvenvietė.
Pagrindiniai dvaro rūmai neišliko, tačiau yra nemažai tebenaudojamų ūkinių pastatų, galima įžiūrėti parko alėjas.
Pasibeldžiau į bene išvaizdžiausio, išlikusios klėties, duris. Pasitiko labai mielas vaikinas Tadas Verbickas, Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos dešimtokas. Jo tėvai Valdas ir Rita Verbickai buvo darbe, sesuo Justina išvykusi mokytis į Angliją. Šeima šiame pastate apsigyveno jį nusipirkę bene prieš 8 metus.
Vaikinas žino dvaro istoriją, gyventi jam čia patinka. Įdomu, kai iš užsienio atvažiavę svečiai dvaru domisi, fotografuoja jo liekanas.
Gyvena gerokai mažiau,
negu deklaruoja
Anykščių seniūnijos darbuotojai teigė, kad kaime savo gyvenamąją vietą deklaruoja 243 gyventojai, tačiau realiai gyvena mažiau. Dalis mokosi, dalis į didmiesčius ar užsienį išvykę. Įdomu ir tai, kad per gerą dešimtmetį kaimo gyventojų netgi keliais padaugėjo. Tai susiję su išskirtinai patrauklia kaimo geografine padėtimi – gražios apylinkės, vos kilometras kitas iki Anykščių šilelio ar Anykščių.
Pasak kaime gyvenančios ir Anykščių savivaldybėje Vaiko teisių apsaugos tarnyboje vyriausiąja specialiste dirbančios Astos Palaimienės, apie pusę kaimo gyventojų sudaro Anykščiuose dirbantys žmonės, tad jų gyvenimo būdas ir ritmas kitoks nei kaimo senbuvių. Kaip taisyklė, naujakuriai nelaiko gyvulių, vietoj daržų sodybas puošia gėlynais ir žaliom vejom. „Nors aš iš miesto, tačiau vadovavau tik susikūrusiai kaimo bendruomenei, – sakė Palaimienė. – Pastebėjau, kad ir į kaimo bendruomenės veiklą žmonės žiūri skirtingai, nes mieste dirbantys ryte išvažiuoja, vakare sugrįžta. Tačiau bendruomenę įsteigėme, kad galėtume įgyvendinti visam kaimui naudingus projektus“.
2005 metais uždarytos Šlavėnų pradinės mokyklos pastatas ką tik baigtas renovuotas, jame kuriasi kaimo bendruomenė, kuriai dabar vadovauja Vida Valionienė.
„Bendruomenės namams baldus atvežė gal prieš pora savaičių. Kuriamės, – sakė 30 narių vienijančios bendruomenės pirmininkė. – Bendruomenės namus ypač pamėgo jaunimas. Jie renkasi pažaisti biliardą, naudojasi treniruokliais. Moteris šokti pilvo šokius moko atvažiuojanti mokytoja“.
Atkūrė senelių sodybą
Popietę užsukęs į keletą sodybų radau užrakintas duris, tad pastebėjęs kieme apie traktorių besisukinėjantį vyrą, suskubau užkalbinti. Jis ką tik atvežė kuro, pjuvenų, kurias tvarkė jo mama. Raimondas Janickas, „Sodroje“ dirbančio Alvydo Janicko brolis, teigė, kad yra gimęs Liudiškių kaime, o čia namus pasistatė jo tėvai Danutė ir Bronius Janickai. Prieš metus miręs B. Janickas kolūkmečiu dirbo mechanizatoriumi, o žmona – gyvulininkystės specialiste.
Pasak R.Janicko, šalimais, senoje troboje gyvenę seneliai Petras ir Emilė Janickai jau senokai iškeliavo į amžinybę. „Mano tėvukams kolūkmečiu leido statytis namus Šlavėnų gyvenvietėje su sąlyga, jeigu bus nugriauti senelio namai, – prisiminė R. Janickas. – Tačiau senelis buvo kietas, pareiškė, kad kol jis bus gyvas, namų nugriauti nepavyks. Aukštaitiško stiliaus troba buvo išsaugota, tačiau laikas padarė savo, ji tapo netinkama gyventi. Aš jos vietoje ant tų pačių pamatų tokiu pačiu stiliumi pastačiau naują namą“, – ne be pasididžiavimo sakė R. Janickas, rodydamas iš storų rastų suręstą, tačiau visus šiuolaikinius patogumus turinčią trobą. Netrukus jis čia įsikurs su žmona Ramune ir vos septynerių mėnesių sūnumi Paulium. Beje, vyras pats meistrauja bene septyniolika metų. „Gyvenu ir mokausi. Iš vieno meistro išmoksti viena, iš kito vėl ką nors“.
Šlavėnų kaimą garsino nemažai čia gimusių ir augusių žmonių. Dvare gimė 1863 m. sukilimo dalyvis Gustavas Brazauskas, gydytoja mokslininkė Vanda Mingailaitė – Tumėnienė, medikas Vytautas Žakavičius, pedagogė ir visuomenininkė Ona Brazauskaitė – Mašiotienė, agronomė mokslininkė Elena Karosaitė –Gimbutienė, mokslininkas agrotechnikas Jonas Mažvila ir į gimtinę, bent jau šiltuoju metų laiku, sugrįžtantis kinematografininkas, Anykščiuose įsteigęs dešimtmetį veikusią Kalėdų senelio agentūrą, buvęs šalies kino mėgėjų sąjungos pirmininkas Vytautas Kažukauskas.
Mažažemės valstietės sūnus nuo žemės nenutolo, užvakar atlėkęs iš Vilniaus džiaugėsi šiltnamyje pasodinęs ridikėlių.
