Spalvotas pasaulis priklauso nuo nuotaikos

Andrioniškio seniūnijoje Latavos kaime gyvenanti Nijolė DAVAINIENĖ užsiima neįprastu menu. Amatininke jos pavadinti neišeina, nors ir daro daiktus, kurie į meną lyg ir nepretenduotų. Jau keletą metų N. Davainienė gamina daiktus, kuriuos būtų galima pavadinti geriausiomis moterų draugėmis – rankines. Kiekviena iš rankinių yra skirtinga, autorė prisipažįsta, kad nenori daryti rankinių kopijas, tad įsigijusios rankinę iš jos moterys gali būti ramios – kitos tokios nėra. Dalyvauja su darbais visose svarbiausiose Lietuvos mugėse, turi savo interneto svetainę, kur galima susipažinti su naujausiais rankinių modeliais. Taigi, N.Davainienės darbai Lietuvos didmiesčiuose gal net geriau žinomi negu Anykščiuose. N.Davainienės atsakymai į skaitytojų klausimus. 

– Ar jūsų rankinių yra įsigijusi kokia nors užsienyje gyvenanti dama? Juk dalyvaujate įvairiose parodose, kurias lanko ne tik provincijos ar didmiesčių gyventojos…

– Taip, rankinių yra įsigijusios merginos ir iš užsienio šalių. Rankinės yra iškeliavusios į JAV, Rusiją, Šveicariją. Ten jos patenka įvairiu keliu – viena mama užsakė dukrai dovanų, kitos mane susirado per internetą ir išsiunčiau pati.

– Kaip būsimam savo kūriniui parenkate spalvas? Ar yra kokios nors klasikinės spalvos, kurias moterys mėgsta, ar spalva priderinama prie jūsų idėjos?

– Lietuvos moterys mėgsta klasikines spalvas: rudą, juodą, pilką. Noriu įpratinti moteris nebijoti ryškių spalvų, todėl renkuosi spalvingas odas. Žinoma, būna užsakymų nespalvingoms rankinės, tada vykdau tai, ko žmogus prašo.  

– Kiek laiko užtrunka pagaminti vieną rankinę?

– Priklausomai nuo rankinės sudėtingumo vienos rankinės gamyba užima nuo dviejų iki penkių dienų.

– Kiek rankinėse ankų darbo, o kiek mechanizmų, t.y. siuvimo mašinos, įdirbio?

– Kadangi kol kas siuvu kojine siuvimo mašina, tai dirba ir mano rankos, ir kojos. Fizinio darbo daug, tiesioginio rankinio irgi nemažai. Rankomis siūtos visos rankinių rankenos, nes jas reikia siūti naudojant specialią siuvimo techniką.  

– Šiek tiek papasakokite apie save.

– Gimiau Druskininkuose, įgijau medikės išsilavinimą, kurį laiką dirbau medicinos įstaigose, gyvenau Kaune, prieš 13 metų su šeima persikėlėme į Anykščių rajoną. Iš pradžių rankines siuvau namuose, o dabar kuriu Anykščių menų inkubatoriuje, kur išsinuomojau patalpas.

– Ko reikia, kad gimtų eskizas naujai rankinei (kaimo ramumos, miesto šurmulio ar pan.)? Juk jos vienetinės? Iš kur tiek idėjų?

– Manau, kad svarbiausia yra nuotaika ir spalva. O idėją dažniausiai pasufleruoja nuotrauka, mėgstamo dailininko darbas. Spalva būsimai rankinei ir jos sukūrimui labai svarbi, kai ir pamušalas, kurį irgi derinu prie rankinės spalvos.

– Iš kokio gyvulio odos darote rankines? Ar odą pati ruošiate „procesui”, ar ją įsigyjate iš kokios nors odas perdirbančios firmos?

– Odos pati “nedirbu”, perku ją iš importuotojų, kurie odą atsiveža iš Italijos ir Turkijos. Dažniausiai būna karvės, jaučio, veršiuko, kiaulės, elnio odos.

– Ar jūsų meną geriau vertina didmiesčių gyventojos, ar patinka ir anykštėnėms?

– vienodai gerai vertina visos, tik didmiesčių gyventojos gal finansiškai labaiu pajėgesnės.

– Jūsų rankinės įdomios formos. Sakykite, ar iš karto tokias ėmėte gaminti, ar čia paieškų rezultatas?

– Tai paieškų rezultatas.  Kaip pastebėjote, mano rankinės minimalistinės, niekada nemėgau įmantrių formų.

– Daug skaitytojų teiraujasi, kur galima apžiūrėti, įsigyti Jūsų rankinių ?

– Pamatyti galima Anykščių menų inkubatoriuje, mugėse arba internete.