Apie autorę
Pirmoji Audronės Urbonaitės knyga POSŪKYJE – NEIŠLĖK, kurią autorė parašė 2005 metais susirgusi vėžiu, sukėlė sprogstančios bombos efektą – per pusę metų buvo išleisti keturi tiražai, 12 tūkstančių egzempliorių. Už šį novelių romaną buvo įteikta Augustino Griciaus literatūrinė premija.
2014 metais išleistas provokuojantis romanas „CUKRUOTA ŽUVIS“ apie kinus, kurie nušluos išglebusią Europą. Autorė šį romaną parašė, kai jos sūnus vedė kinų kraujo turinčią marčią.
„Lengva būti tolerantiškai teoriškai, bet sunku, kai kitokia kultūra įsibrauna į tavo pačios gyvenimą. Bet iš tiesų „Cukruota žuvis“ – visai ne apie kinus, o apie moters gyvenimo prasmės paieškas“, – sako rašytoja.
Šis romanas buvo pristatytas tarptautinėje knygų mugėje Taipėjuje, Taivanio sostinėje.
A.Urbonaitė yra Vilniaus universitetą baigusi lituanistė, tačiau visą gyvenimą dirbo redakcijose.
„Nuo žurnalistikos aš tapau cinikė, avantiūristė, žongliruotoja žmonių jausmais, bet užtat pažinau, kas yra tikrovė – nuo šiukšlynų iki prezidentų tikrovės. Tai puikiausia patirtis, kokia tik gali pasitaikyti: joks žmogus ir joks vyksmas pasaulyje man daugiau nekelia nerealistinių iliuzijų“, − teigia rašytoja.
Po universiteto A.Urbonaitė dirbo savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcijoje ir rašė apie televizijos programų kūrimą. 1989 metais tapo ATGIMIMO redakcijos vyriausiojo redaktoriaus R. Ozolo pavaduotoja, vėliau dirbo žurnaliste.
Ji buvo pakviesta į Skandinavijos šalis skaityti paskaitų apie laisvosios Sąjūdžio spaudos formavimąsi. Švedijoje pradėjo bendradarbiauti savaitraštyje KRISTDEMOKRATEN ir rašė reportažus apie Baltijos šalių įvykius.
Oslo universitete baigė norvegų kalbos ir žurnalistikos kursus. Studijavo vokiečių kalbą Frankfurto prie Maino universitete Vokietijoje.
Nuo 1997 metų dirba „Lietuvos ryto“ redakcijoje. Šiuo metu – specialioji korespondentė.
„Baigiau visus įmanomus žurnalistikos kursus, kuriuos tik „antrarūšei“ Rytų Europai siūlė sotūs Vakarai, kol įsitikinau, jog niekas pasaulyje nieko kitiems neduoda idealistiniais sumetimais. Už bet kurios didingos labdaros slypi pragmatizmas.
Štai kursai, kurie išmokė mane neturėti iliuzijų:
1994 − British Council. Visuomeninės televizijos funkcionavimas komercinių televizijų veiklos kontekste. Londonas, Didžioji Britanija.
1995 − Reuter’s žurnalistikos kursai. Londonas, Didžioji Britanija.
1996 − Konrado Adenauerio stipendija Vokietijoje. Viešieji ryšiai ir televizija. Bona, Kelnas, Diuseldorfas, Berlynas.
1990−2003 − Europos dokumentinių TV filmų Berlyno festivalio komisijos narė.
2004 − TV žurnalų leidyba ir praktika BAYERN leidykloje. Hamburgas, Vokietija.
1977 ir 1991 – gimdymai, vaikai ir namų ruošos beprotnamis (kursai, kurie galutinai išsklaido iliuzijas).
Vis dar ištekėjusi.“