Dejūnų senbuvį vežiojo su „Volga”

Aštuoni kilometrai nuo Kurklių pietvakarių kryptimi, jei pasuki į kairę nuo Zarasų – Ukmergės plento, patenki į senais medžiais paženklintą Dejūnų dvarvietę. Rūsio ir kelių tvartų liekanos – tiek likę iš dvaro, tad jis net nėra įtrauktas į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.
Dvarvietėje gyvena 6 gyventojai, o Dejūnų kaime, pasak Kurklių seniūno Algimanto Jurkaus, gyvenamąją vietą deklaruoja 10 gyventojų. Kaimas priklauso kaimyninio Ukmergės rajono Žemaitkiemio parapijai.

Kaimas prie dvaro

Sunku pasakyti, nuo ko kilęs prie Balagano miško pakraštėliu besiremiančio kaimo pavadinimas, tačiau panašu, kad kaimas pavadinimą bus paveldėjęs iš dvaro. Jo savininkai Kazys ir Balys Staikūnai valdė 94,5 hektaro žemės. 1923 – aisiais minimame Dejūnų palivarke buvo 4 sodybos, kuriose gyveno 27 žmonės, o kaime gyveno net 120 gyventojų. Iki šių dienų iš dvaro teliko akmeninio rūsio, kuriame dar ne taip seniai kaimiečiai rūkė dešras ir lašinius, ir kelių tvartų liekanos. Pasak kaimo senbuvių, sovietmečiu tie tvartai buvę pilni gyvulių. Pasak Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistės Daivos Stankevičienės, Dejūnų dvaras nėra įrašytas į kultūros paveldo registrą, ten išlikę tik seni medžiai, ūkinių pastatų likučiai, o apie vietovę daug papasakoti gali kaimo senbuviai Balys ir Donata Staikūnai. Pasak jų, į kaimą kartais atvažiuoja dvarininkų palikuonės, čia turinčios žemės ir miško. Šį turtą jos nuomojančios vietiniams ūkininkams.
Dejūnai garsūs dar ir tuo, kad būtent šiame kaime 1918 metų gruodžio mėnesį buvo atidaryta pradinė mokykla, kurioje tuomet mokėsi apie 50 vaikų ir iš aplinkinių kaimų.
Kolektyvizacijos pradžioje kaimas buvo „Kremliaus žvaigždės“ kolūkio dalimi, vėliau priklausė „Jaunosios gvardijos“ kolūkiui, Naujasodžio tarybiniam ūkiui, Staškūniškio kolūkiui, kol šis iširo.

Neleidžia nusipirkti namų

Su seniūnu Algimantu Jurkum tik įsukę į kaimo keliuką sutikome ir kaimo gyventojus. Nikolajus Prichodko su Jurgita Grižaite traukė ratukus su bidonu į pakalnę pasisemti iš ten esančio šulinio vandens. „Vieta čia rami, nors ir prie didelio kelio, – pastebėjo jauni kaimo gyventojai.- O su vandeniu – problema, vandens reikia atsivežti bemaž iš už šimto metrų esančio šulinio. Bandai kasti arčiau namų – paviršinis vanduo subėga, o giliau lyg ir nėra vandens“. J. Grižaitė aplankydavo kolūkiniuose tvartuose dirbusią močiutę Oną Navickienę, tačiau jai kolūkyje dirbti jau neteko.
Prieš 15 metų į Dejūnus atsikėlęs N. Prichodko ir J. Grižaitė laiko 6 karves, 2 veršius, o Jurgitos teta Alita Navickaitė turi ir šiek tiek žemės, kurią dirba. Jų namuose krykštauja ir Kurkliuose besimokanti Roberta ir dar į mokyklą neinantis Deividas. N. Prichodko prasitarė, kad norėtų nusipirkti namus, kuriuose gyvena, tačiau valdžia neleidžia…
Paklaustas, ar nuo didelio kelio neužklysta nekviesti svečiai, N. Prichodko nusišypsojo. „Nuo kelio neužklysta, tačiau prieš keletą mėnesių „apturėjau“ neeilinį nuotykį., – prisiminė vyras. – Kažką vakare krapščiausi mašinoj ir kažkaip užsnūdau ant galinės sėdynės. Pramerkiu akis, žiūriu, kažkas „magą“ lupa. Kaip tvėriau už peties. Spruko vyriokas nosim žemę ardamas. O kitas iš traktoriaus jau dyzeliną leido. Pabėgo, tačiau, manau, kad šį žygį jie prisimins ilgai“.

Bendradarbio sūnus seniūną „Volga“ vežė į „zaksą“

Balys ir Donata Staikūnai pasitikę kieme pakvietė į vidų kartu su keliom į kambarį įskridusiom kamanėm… Su seniūnu jie geri pažįstami nuo kolūkmečio. A. Jurkus kurį laiką dirbo vyriausiu kolūkio veterinarijos gydytoju, o B. Staikūnas – sanitaru. Jiedu prisiminė, kad 1983 – iaisiais B. Staikūno sūnus Vilmantas su juoda „Volga“ seniūną vežė tuoktis į Anykščius. Taigi, iš kur eilinio kolūkiečio kieme atsirado juoda „Volga“ kuriom anuomet tik pirmieji partijos komitetų sekretoriai važinėjo?
„Taigi aš amerikonas, gimiau Kanadoj, – juokėsi B. Staikūnas, ir papasakojo anaiptol ne tokią jau linksmą savo gyvenimo istoriją. – Tėvai gyveno Kanadoj, tačiau mirė mano močiutė ir mama su vaikais prieš karą atvažiavo į laidotuves, tėtis pasiliko Kanadoj. Užėjo karas ir šeima buvo išskirta visiems laikams. Kai mirė tėtis, gavau palikimą, dėl kurio važiavau net į Maskvą. Štai tada mano kieme ir atsirado juoda „Volga“ ir dar keli „Žiguliai“. Dėl amerikoniškos kilmės vos neatsidūrėme Sibire. Per patį didžiausią trėmimą ir mūsų šeimai buvo pasakyta ruoštis kelionei, tačiau aš pasprukau ir per kelias geras valandas nubėgau Ukmergėn pas mums pažįstamą tokį Karablikovą. Spėjo mus išgelbėti nuo tremties. Dabar tai ir per dvi dienas Ukmergėn nenueičiau“. Beje, būtent Ukmergėje įsikūrę ir laimingai gyvena D. ir B. Staikūnų vaikai Birutė, jau minėtas Vilmantas ir Vygantas. „Gyvename rajono pakraštėlyje tarp Anykščių ir Ukmergės, tačiau mūsų parapija tai Žemaitkiemio, – pastebėjo D. Staikūnienė. – Į bažnyčią, kur vaikai veža, ten ir važiuojam. Į Žemaitkiemį ar Kurklius“. Senoliai prasitarė, kad vaikai jiems iškėlė įsimintinas Auksines vestuves Ukmergės restorane.
Iš gretimo Kunigiškių kaimo kilusi D. Staikūnienė su savo būsimu vyru susipažino, kai šis jų kaime dirbo statybininku. Susitikdavo šokiuose. „Oi, kiek jaunimo kaime buvo po karo, kolūkio pievų pjaut dvi dešimtys vyrų su dalgiais iš vieno kaimo išeidavo, – prisiminė moteris. – 3 metus draugavom, iš pradžių vienas kito bijojom, net neprisimenu po kiek draugystės mėnesių pasibučiavom. Ne taip kaip dabar, susitinka, sugriūna, o po mėnesio išsiskiria“.
Santarve, ištikimybe, gerais žmonėmis užaugintais vaikais ši šeima yra tikras senojo Lietuvos kaimo šeimos pavyzdys. Jiems juk iki briliantinių vestuvių vos penki meteliai beliko…
D. ir B. Staikūnų namuose dažnai krykštauja anūkai. Jų net šeši, visų vaikų po du.
Gyvenimas teka savo vaga. Garbaus amžiaus D. ir B. Staikūnai dar laiko 2 karves, arklį, kiaulę, pulką vištų. Juodos „Volgos“ jau senokai nebeturi. Vaikai pardavė. Kas gali ja važinėti, kai benzino siurbia vos ne 15 litrų šimtui kilometrų!?
Kaip ir kaimynė J. Grižaitė, jie priglaudę nuo plento atklydusį negerų žmonių išmestą šuniuką.