Nereikia ir net negalima savęs varžyti reiškiant nuomonę bei norus, kad ir kokie jie neįmanomi atrodytų. Galbūt tik tau jie rodosi neįmanomi,gal taip galvoja dar dešimtys, tik taip pat iki šiol tyli. Šioje mokykloje jau būsiu nebeilgai, ir kalnų nuversti nespėsiu, tačiau tikiuosi bent spėti padėti pamatus po manęs liksiantiems mokiniams.
(Ar) ką padariau gero
savo mokyklai?
Norime to ar nenorime mokykla yra
vieta, kurioje praleidžiame svarbią dalį savo gyvenimo. Mokykla yra tiek pat
svarbi kaip šeima mums vystytis kaip žmonems ir piliečisms. Tad ji turetų būti maloni mokytis ir jauki leisti
laisvalaikį. Normalu, kad mes, paaugliai, turime daug norų ir kiekvieną kartą
turim jų vis kitokių, tad ir as esu ne išimtis – mano galvoje verda daugybė
klausimų, minčių, svajonių ir vilčių pakeisti ar įdiegti vieną ar kitą dalyką
savo mokykloje. Dar visai neseniai, kaip ir kiti, plaukiau pasroviui, kol
supratau, jog ne visos mokyklos vienodos ir vis dėlto mes, mokiniai, turime
balsą, kuriuo dažnai nepasinaudojame.
Mokiausi
ir nesukau galvos, kas mokykloje negerai, kas galėtų būti kitaip. Egzistavo šiokia
tokia mokinių taryba, apie kurios buvimą tik gandus girdėjusi buvau, kol, kaip visad, metų pradžioje vėl buvo renkamas
naujas Mokinių tarybos prezidentas. Siūlė sudalyvauti mokytojai, kalbino
draugai ir mečiau sau dar vieną iššūki – pabandžiau. Man pavyko – mane išrinko.
Įgytos pareigos šiek tiek glumino ir baimino, tačiau neketinau bėgti. Teko
keliauti į rajoninius rinkimus, į, dabar jau žinau, Lietuvos mokinių
parlamentą. Išrinkta buvau ir ten, kas mane dar labiau nustebino. Atsivėre
platesni vandenys. Sužinojau daugybę dalykų: kokios yra kitos mokyklos, kokie
yra mokiniai, mokytojai kitur, ėmiau lyginti visa tai su savąja ir pamačiau,
kad toli gražu mūsų mokykla nėra tokia kokia, norėčiau, kad būtų.
Mokykloje
mes mokomes įvairių mokslų, menų ir taip toliau, tačiau vienas svarbiausių
dalykų, kuriu turėtume čia išmokti, tai yra menas gyventi. Vis dėlto, mano
kuklia nuomone, retoje mokykloje yra tai
akcentuojama. Musiškėje taip pat daug dėmesio tam nėra skiriama. Kadaise
mokiniai buvo aktyvesni ir mokykla buvo gana garsi, tačiau dėl kažkokių
priežasčių tai pamažu ėmė blėsti. Dabar mokykla gali pasigirti olimpiadų
nugaletojais, tačiau kultūriniu požiūriu mokykla yra tikrai apmirusi. Galbut
tai lėmė didėjantys krūviai, galbūt pernelyg iškeltos mokinio teisės ar kiti veiksniai,
bet mokiniai, atrodytų, prarado norą „keisti pasaulį“. O taip būti neturėtų,
jaunam ir idealistinio požiūrio į gyvenimą kupinam žmogui.
Supratau,
kad viską reikia pradėti nuo savęs. Norėjau, kad pats mokinys, o kartu ir
mokykla taptų kitokie. Tačiau kaip gali piršti kitiems kokias nors mintis, kai
pats nesi toks, koks, sakai turėtų būti kitas. Tad judinti pradėjau pirmiausia
save. Sakiau garsiai, ką manau, ir nesvarbu, ar tai geri žodžiai, ar tai dar
vienas akmuo į mūsų mokyklos daržą. Ėjau ir klausiau, ko nežinau, bandžiau
išsiaiškinti, ko nesuprantu, ieškojau bendraminčių, kurių greit radau.
Laikui
bėgant, pamažu kalbindama juos reikšti nuomonę ne pavieniui, o organizuotai,
surinkau juos į Mokinių tarybą. Žinoma, ne visi, tačiau matau, kad čia yra
tokių pat, karšto kraujo turinčių jaunuolių, kurie stiprins mano nuomonę
pildydami savąja ginant, atstovaujant mokinių interesus. Tikiuosi, vėliau į
aktyvią veiklą įsitrauks daugiau mokinių supratę, kad tai ką, mes darome, toli
gražu nėra pareiga, o atvirkščiai, net privilegija.
Ne
sykį klydau ir buvau klaidinama. Žadėjau sau mesti viską ir vėl dariau iš
naujo. Taip ir turi būti. Dabar stengiuosi nebijoti nusivilti ir pratinu prie
to kitus. Mokykla lyg snaudė, bijodama, kad tik nebūtų jokio sąmyšio. Visi
metai iš metų gyveno vienodu ritmu, kuris vieniems mokiniams įkyrėjo, kitus
„išlepino“. Žinoma, blogąja ta žodžio prasme – jiems niekas neįdomu.
Vienintelis dalykas, kuris turi būti daromas, tai yra mokymasis, kas taip pat
ne visiems priimtina.
Mokyklos
„šventės“… Į jas mokiniai eidavo tik norėdami praleisti pamokas. Juk jos
kaskart būdavo tokios pat. O mes keičiamės, kartu turėtų keistis ir mus supanti aplinka. Šventės turėtų būti tokios,
kokios mums patinka. Tačiau niekas geriau nežinos, ko mums reikia, už mus pačius.
Tad, manau, mokiniai būdami savoje bendruomenėje galėtų kad ir paprastu
pokalbiu prieiti išvadų vienu ar kitu klausimu, ko tuo metu jiems būtent reikia
ar trūksta, bei pasakyti savo sprendimą garsiai, tvirtu visų mokinių balsu.
Džiugu
matyti entuziastingus mažuosius. Vyresnieji gal aptingę, galbūt bijodami
atsakomybės vadovaujasi tylos principu ir nedrąsiai prabyla susirinkimuose,
tačiau visiškai priešingai elgiasi mažieji. Toks aktyvumas tikrai nustebino ir
kartu įkvėpė naujų jėgų. Daugybė klausimų apie įvairius dalykus užplūdo jau
pirmosiomis dienomis jiems esant taryboje. Ypač smagu matyti net blizgancias
akutes, kai jie pasakoja, ką nori nuveikti. Ir tada suprantu, kad stengtis
verta bent jau del jų. Kad nedingtų jų entuziazmas, jiems reikia žmogaus, į
kurį galėtų bet kada kreiptis.
Bandydama telkti jaunimą noriu
jiems parodyti, kad jie yra labai svarbi mokyklos dalis ir nereiktų leisti, kad
jiems aktualūs dalykai būtų nuspręsti neatsižvelgus į jų nuomonę. Nereikia ir
net negalima savęs varžyti reiškiant nuomonę bei norus, kad ir kokie jie
neįmanomi atrodytų. Galbūt tik tau jie rodosi neįmanomi,gal taip galvoja dar
dešimtys, tik taip pat iki šiol tyli. Šioje mokykloje jau būsiu nebeilgai, ir
kalnų nuversti nespėsiu, tačiau tikiuosi bent spėti padėti pamatus po manęs
liksiantiems mokiniams.
Agnė Baleišytė
Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos 3a gimnazijos
klasės mokinė
