Ne vieną kartą mokytojai man dėkojo už nepaprastus pasirodymus, šypseną, nuoširdumą. Vadinasi, iš tikro padariou kažką, kas mokyklos bendruomenei padėjo nors emociškai pakilti virš kasdienybės.
Ką padariau, kad mokykloje būtų gera?
Sėdžiu prie rašomojo stalo, jau temsta… Vaikai baigia
žaisti, šėlti ant ką tik iškritusio sniego ir bėga namo. Jaukia šiluma dvelkią
šviesūs langai kviečia nurimti ir pasinerti į vakaro tylą. Su ateinančia tamsa
užplūsta ir mintys… Imu popieriaus lapą – bandau jas užrašyti. Nepastebiu, kaip
greitai praeina laikas – jau vidurnaktis. Rytoj anksti keltis, laukia paskutinė
savaitės diena mokykloje…
Ankstus penktadienio rytas. Aš, abiturientė, žengiu mokyklos
koridoriumi. Įdomu,kodėl tik dabar ši aplinka trodo tokia jauki, rami ir miela?
Čia viskas pažįstama, sava. Mokytojai iš didžiausių priešų virtę draugais,
patarėjais, namų darbai suvokiami, kaip tobulėjimo pagrindas. Vis dažniau
užplūsta artėjančių egzaminų baimė. Mes žinom, tuoj teks atsisveikinti su
antraisiais namais. O ar padarėme čia viską, ką galėjome, ką norėjome padaryti?
Metai – tai 365 dienos. Bent pusę jų pramiegame, ketvirtadalį
veikiame ką norime. Kol esame moksleiviai, likusi metų dalis- kaip upelio
vandenys- srūva mokykloje. Norim to ar nenorim, bet mokymo įstaiga jauno
žmogaus pasaulyje ypač svarbi. Ta,kad mokinys būtų imlus mokslams, reikia gerų
sąlygų, jaukios aplinkos, stipruas ryšio su mokytojais. Tačiau mes esame
perdaug skirtingi, kad vertintume ir brangintume tuos pačius dalykus.
Kiekvienas turime pamastyti, ko reikia, kad mokykloje būtų visiems gera…
Gyvenima susideda iš smulkmenų.net ir atsitiktinai išsprūdę
žodžiai yra jo dalis. Argi negera, kai tokia smulkmena, kaip pagyrimas? Kažką įvertinti
už gerą rašinį, puikiai atliktus namų darbus, nupieštą piešinį… Kai jautiesi
pastebėtas ir įvertintas, tuomet atsiranda didesnis noras žengti pirmyn. Taip buvo ir man. Mokytojos nuoširdūs žodžiai
sustiprino mane ir dabar siekiu savo tikslo. Dažnai gražius ir skatinančius
žodžius ištariu ir savo bendraklasiams. Norėdami sukurti gerą atmosferą
mokykloje, turime išmokti atvirai kalbėti, reikšti emocijas, jausmus, netgi
kritiką. Juk ji taip pat didžiulis atspirties taškas tobulėjimui.
Ką gi aš padariau, kad mokykloje būtų gera? Atsimenu vieną
įvykį. Mano bendraklasė buvo uždara, tačiau jos akys rodė, kad tai protinga, jautri,
kūrybinga asmenybė. Visada sutarėme gerai, bet įvyko kažkoks lūžis ir tapome
dar artimesnės. Kelis kartus man buvo leista paskaityti jos tekstus. Jie
tiesiog nuostabūs. Merginos mintys unikalios,logiškos, verčiančios susimąstyti.
Visa tai išsakiau ir jai. Nuo to laiko bendraklasės asmenybė dar labiau
išryškėjo, ji ėmė tobulėti, o mokykla jai tapo didžiausiu atradimu. Tai
pavyzdys, kaip paskatinamas ir geras žodis mokomąją medžiagą nudažo visai
kitomis spalvomis, padaro ją mielą ir artimą sielai.
Man dar tik 17 metų, tačiau jau esu baigusi dvi mokyklas:
muzikos ir šokių. Nemanau, kad jos mažiau vertingos, nei tikroji mokykla. Meno
įstaigose išmokau pajausti ir suvokti muzikos prasmę, išgirsti natų skambesio
ypatingumą, jausti kūno virpulius ir patirti neįtikėtiną šokio galią. Būtent
šokiu mokiausi papasakoti apie save , kas svarbu, kas gelia širdį, verčia
suklusti ne tik mene. Dažnai šoku mokyklos renginiuose, per choreografijos
pamokas padedu tiems, kam sunkiau sekasi išmokti žingsnius.Ne vieną kartą
mokytojai man dėkojo už nepaprastus pasirodymus, šypseną, nuoširdumą. Vadinasi,
iš tikro padariou kažką, kas mokyklos bendruomenei padėjo nors emociškai
pakilti virš kasdienybės.
Liko vos pusmetis ir mokykla taps tik prisiminimas. Jei tik
galėčiau čia pabūti ilgiau. Norėčiau tiek daug nuveikti. Viena iš mano svajonių
– mokykloje įkurti šokių būrelį ar atidaryti šokių studiją, kurioje didžiausia
vertybe taptų menas, jo pajautimas, sielos grožis.
Norėtųsi visiems atiduoti kuo daugiau gėrio, švelnumo, šiltų
jausmų. Viliuosi, kad jaunesnės kartos vaikai suspės įgyvendinti mano svajonę.
Noriu tikėti,kad ir jiems tai labai svarbu.
Ieva REPEČKAITĖ,
Anykščių J.Biliūno gimnazijos 4 b gimnazijos klasė.