Svėdasų pavadinimas kildinamas iš žodžio „malonus“

Didžiausias Anykščių rajono miestelis – Svėdasai išugdė daug įžymybių, šalia miestelio telkšo du ežerai, stūkso apleistas Marikonių dvaras. Tačiau, Svėdasų herbe, matyt, derėtų vaizduoti piktą kiaulę – svėdasiškiai sako, kad birželį jie turi mažiau bekvapių dienų, nei dienų su srutų kvapu.

O pavadinimas reiškia – malonus
Paradoksas, tačiau nemaloniais kvapais užpiltų Svėdasų vardas kildinamas iš žodžio „malonus“. Senasis miestelio vardas buvo „Svedasys“.
Kalbininkas profesorius Kazimieras Jaunius jį laikė sanskritiškos kilmės žodžiu, kuris reiškė „malonus“. Tiesa, kitas kalbininkas profesorius Kazimieras Būga šį žodį kildino iš sėlių kalbos.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Svėdasų dvaras paminėtas 1503 metais, o nuo 1574-ųjų minimas ir Svėdasų miestelis. Nuo XVI amžiaus vidurio iki XVIII amžiaus pabaigos Svėdasų dvarą valdė Radvilos, paskui dvarą perėmė Marikonių giminė. Trys Marikonių kartos – Ignotas, Jeronimas ir Liucijonas buvo turtingi, bet išlaidūs dvarininkai, mėgę prabangą.
Paskutinysis iš Marikonių grafas Liucijonas Marikonis pastatė prie Svėdaso (Beragio) ežero ištaigingus dvaro rūmus. Jam nuskurdus, apie 1890 m. dvarą perėmė ir jį valdė carinis generolas Božerianovas, o vėliau dvaro centras su parku ir rūmais atiteko bankui, iš kurio jį įsigijo pasiturintis ūkininkas Mykolas Juodviršis.
Svėdasų dvaras, rūmų bokštas priminė riterių pilį. Prie dvaro buvo nemažas tvenkinys, puikus parkas, kurį užveisė iš užsienio pakviesti sodininkai. Iki 1941 m. dvare šeimininkavo M. Juodviršio sūnaus Kazimiero šeima, kol sovietinės valdžios buvo ištremta į Sibirą. XX a. antrojoje pusėje dvaro centras buvo barbariškai niokojamas, kol jo likučiai buvo grąžinti paveldėtojams.
Svėdasai – didesni už miestus
Miesto statusus Anykščių rajone turi Anykščiai, Kavarskas ir Troškūnai. Tačiau už pastaruosius miestus Svėdasų miestelis yra didesnis. 2011 metų surašymo duomenimis, Svėdasuose gyveno 884 žmonės, Kavarske – 666, Troškūnuose – 451 gyventojas. 2001 metais Svėdasai turėjo 1002 gyventojus.
XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje Svėdasai buvo valsčiaus centras. 1890 m. Svėdasuose buvo 64 kiemai, kuriuose gyveno 903 žmonės, veikė katalikų bažnyčia ir žydų maldos namai, valsčiaus savivaldybė, paštas, mokykla. 1897 m. čia gyveno 1423 žmonės, buvo keliolika parduotuvių bei smuklių.
Visą XX amžių Svėdasų gyventojų skaičius sukosi apie tūkstantį – didžiausi Svėdasai praėjusiame amžiuje buvo 1987 metais, kai miestelyje gyveno 1073 žmonės.

Miestelis kryžkelėje

Prieš keliolika metų, kai savivaldybių centrais tapo Pagėgiai, Kazlų Rūda, Kalvarija, Rietavas, tarp galimų potencialių savivaldybių centrų minėti ir Svėdasai. Tačiau, savivaldybės centru Svėdasai taip ir netapo. O tarp pretendentų į „miestus“ Svėdasai atsidūrė dėl geografinės padėties. Iš šio miestelio į keturis miestus – Anykščius, Uteną, Kupiškį ir Rokiškį – panašus atstumas – nuo 25 iki 35 kilometrų. Tad miestai lyg ir šalia, bet pėsčias iš Svėdasų nenueisi.
Dėl šios kryžkelės Svėdasai tapo labiausiai degalinėmis aprūpintu „miestu“. Anykščiuose yra keturios degalinės, Svėdasuose – dvi.
Prie Svėdasų telkšo du ežerai. Žinoma, Molėtų rajone kiekvienas kaimas turi savo ežerą, tačiau anykštėnai šiuo požiūriu nėra tokie turtingi. Į pietus nuo Svėdasų telkšančio Alaušo ežero plotas – 50 ha, o šiaurėje esantis Svėdaso arba Beragio ežeras – 125 ha. Šio ežero didžiausias gylis – beveik 25 metrai. Jame yra 1,5 ha sala.

Užaugino du Vaižgantus

Svėdasuose gimė ir augo rašytoja Bronė Buivydaitė. Miestelis Lietuvai dovanojo būrį kunigų, menininkų, mokslininkų.
Maleišiuose, netoli Svėdasų, gimė rašytojas Juozas Tumas Vaižgantas, o Svėdasuose aktorius Ferdinandas Jakšys. Šis aktorius daugelį metų vaidino monospektaklį „Vaižgantas“. F.Jakšys tiek įsijautė į savo personažą, jog močiutės jam ir prieš spektaklį, ir po jo eidavo rankas būčiuoti – netikėjo, kad kunigėlis netikras.

Dirbti nėra kur, bet darbo turi

Svėdasiškius įdarbina biudžetinės įstaigos – Svėdasų senelių globos namai ir gimnazija, ambulatorija, seniūnija, gaisrinė, paštas… Iš verslo įmonių – didžiausias darbdavys ta pati UAB „Anykščių Vosinta“, tačiau už kvapus ant įmonės pykstantys svėdasiškiai aiškina, kad tik dalis iš keliasdešimties kiaulidės darbuotojų yra vietiniai, o kiti – atvažiuojantys.
Šalia pagrindinio kelio Svėdasuose išrikiuoti antkapiai – pasirodo, antkapius gamina net trys skirtingos įmonėlės, susiskirsčiusios teritoriją. Beje, dviejų iš tų įmonių vadovės yra moterys. Kiekvienoje iš trijų įmonių dirba po kelis žmones, iš viso – keliolika.
Kažkam darbo duoda kavinė „Pas Gedą“, darbuotojus, žinoma, samdo ir tos pačios minėtos degalinės, ir šešios miestelio parduotuvės. 10-15 krašto ūkininkų valdo daugiau nei po 100 ha žemės, aišku, ir patys tokius plotus dirbantys ūkininkai prasimaitina, ir vienam kitam svėdasiškiui darbo duoda.
Dar nemaža grupė žmonių pinigus uždirba ir į Svėdasus parveža iš Anykščių bei Utenos.

Pardavęs vieną verslą, pradėjo kitą

Svėdasų seniūno pavaduotoju dirba Rolandas Pajarskas. Iki tapdamas valdininku, jis turėjo šeimos verslą – parduotuves. R.Pajarskas kalbėjo, kad pradžioje ir tapęs seniūno pavaduotoju bandė išlaikyti parduotuves, tačiau suprato kad „neapžios“ir jas pardavė. „Turint parduotuvę Svėdasuose, iš jos galima daugiau uždirbti nei gaunat valdišką algą. Bet prekybos apimtys labai priklauso nuo sezono. Vasarą, kai į Svėdasus suvažiuoja anūkai, grįžta iš užsienio vaikai ir lankosi vasarotojai – pardavimai geri, bet žiemą – viskas sustoja.“ – kalbėjo R.Pajarskas.
Valdininkas nenorėdamas gyventi tik iš algos, pradėjo kitą verslą. Įsigijo bandą angusų, dabar jau laiko apie 50 raguočių. R.Pajarskas pasakojo, kad vasarą net ne kiekvieną dieną važiuoja pažiūrėti mėsinių galvijų bandos, o žiemą jiems nereikia tvarto. Tiksliau, tvartą angusai turi, bet su atviromis durimis – kai nori išeina į aptvertą teritoriją lauke, kai nori – grįžta į tvartą.

Pas Joną Regalą gausi beveik viską

Anykščių vartotojų kooperatyvo Svėdasų ūkinių prekių parduotuvės vedėjas Jonas Regalas, parduotuvėje dirbantis per 20 metų, yra tapęs ne tik parduotuvės, bet ir viso miestelio vienu iš simbolių. Ponas Jonas – samdomas darbuotojas, tačiau jis stengiasi jausti, ko kada reikia svėdasiškiams ir būtinai pasirūpinti, kad prekė būtų. Ir ūkinių prekių parduotuve jo parduotuvę galima vadinti tik formaliai, nes joje yra visko – nuo proginių atvirukų iki kačių maisto. Pabuvęs parduotuvėje gal dešimt minučių išgirdau štai tokį sutiktų pirkėjų pageidavimų sąrašą: „Tele 2“ papildymas, dujų balionėlis, žemės, „Ežys“, medvarščiai, 100 litų nugryninimas…“ Svėdasuose nėra bankomato, tad „Jono parduotuvėje“ per terminalą galima išsigryninti pinigus. „Reikia žinoti, kada ko reikia. Kada žmonės šiltnamius dengia, kada daržus tręšia. O prieš Motinos ir Tėvo dieną atsivežti žvakelių… Bet dažnai žmonės čia užeina ir nieko neperka, užsuka šiaip, pasišnekėt.“ – „Anykštai“ pasakojo pats pardavėjas.

Yra ir baras, ir turgus

Svėdasų miestelyje veikia alaus baras, kuriame silpnas alus brangesnis už stiprų. Birutės ir Roberto Zupkų bare 5 laipsnių stiprumo alaus bokalas kainuoja 3 litus, o 7,5 laipsnių stiprumo – 2 litus 38 centus. Darbo dieną, dešimtą ryto, bare jau buvo vyrų, kilnojančių stipraus alaus bokalus.
Gyvenimas virė ir turguje. Medų pardavinėjo Julė Bražiūnienė iš Daujočių. Moteris pasakojo turinti septynias šeimas bičių ir iš trijų avilių jau išėmė medų.
Dauguma Svėdasų turgaus prekiautojų pardavinėjo dėvėtus drabužius.Uteniškė prekiautoja Gita Šeržintienė kalbėjo, kad ji važinėja po keturis turgus – Švenčionėlių, Utenos, Užpalių ir Svėdasų. Moteris dėstė, kad kainomis nežaidžia, jos prekės kainuoja tiek pat ir mieste, ir miesteliuose. „Ką gauname – tą vežame. Kiekvienai prekei atsiranda savas pirkėjas.“ – kalbėjo prekybininkė. Ji tikino, kad negalima sakyti, jog miestelių gyventojai turi mažiau pinigų nei miestiečiai – nėra pirkimo ypatumo skirtumų. Kita vertus, Svėdasų turgelyje stoja ir pravažiuojantys žmonės, užsuka ir vasarotojai.