Lenino keliu autobusai nevažiuoja

Pačiame užkampyje užkišti Svėdasų seniūnijos Vaitkūnų ir Kunigiškių kaimai garsūs Vaižgantu, Sklėrių gimine ir Aleksandro Slavensko kolūkiu.
Tiesa, kolūkis vadinosi „Lenino keliu“, bet kiek to kelio buvo, visada juo vaitkūniškius vedė A.Slavenskas.

Nuo plento pėsčiomis

Nuo Vaitkūnų iki Svėdasų – 8 kilometrai. O iki artimiausių didesnių miestų – Anykščių, Rokiškio, Utenos, Kupiškio – per trisdešimt kilometrų. Autobusai jau kuris laikas į Vaitkūnus nevažiuoja, taip stiprindami kaimo bendruomenę – žmonės arba buriasi į lengvųjų automobilių ekipažus arba drauge keliauja namo ketvertą kilometru nuo Rokiškio plente esančios autobusų stotelės.
2001 metais Vaitkūnuose buvo 79 sodybos su 228 gyventojais, 2011 metais liko 181 gyventojas. Už poros kilometrų esančiuose Kunigiškiuose dabar – 49 gyventojai. Tad, visoje „aglomeracijoje“ – vos 230 žmonių.
Tarpukariu Vaitkūnai ir Kunigiškiai buvo panašaus dydžio kaimai. 1923 metais Vaitkūnuose gyveno 298 žmonės, Kunigiškiuose – 219. Tarybiniais metais, sprendžiant pagal gyventojų skaičių, esminių skirtumų tarp gretimų kaimų raidos nebuvo – 1970 metais Vaitkūnuose gyveno 204, Kunigiškiuose – 213, 1979 m. Vaitkūnuose – 196, Kunigiškiuose – 162 žmonės. „Lenino keliu“ kontora, o ir didesnės dalies specialistų butai buvo Vaitkūnuose, tačiau pakelėje šalia Kunigiškių veikė pagrindinė mokykla. Kolūkio dirbtuvės apskritai buvo „pamestos“ pusiaukelėje tarp abiejų kaimų.

Padėjo ir tautinė linija

Antrojo pasaulinio karo veteranas A.Slavenskas „Lenino keliu“ kolūkiui vadovavo nuo 1953 iki 1989 metų. Taigi, praktiškai visą kolūkių egzistavimo laikotarpį. Tik Sąjūdžio laikais, kai buvo madinga „versti“ senuosius pirmininkus, A.Slavenskas neteko pareigų.
A.Slavensko laikais Vaitkūnuose išdygo tradiciniai kolūkiams būdingi pastatai – daugiabučiai, fermos, dirbtuvės ir t.t. Visuose kolūkiuose devintajame dešimtmetyje buvo kultūros namai ir kontoros, tačiau tokį kompleksą, kokį pasistatė „Lenino keliu“ kolūkis, nedaug kas turėjo – kultūros namų salė net su balkonais, o virš kontoros įrengta pokylių salė su židiniu ir parketu…
O Jatkonyse prie tvenkinio kolūkis pasistatė pirtį. Žinoma, ji naudota ne kolūkiečiams maudyti. Vaitkūnuose gyvenantis kraštotyrininkas, muziejininkas Vytautas Bagdonas, tarybiniais metais dirbęs „Lenino keliu“ kolūkyje, prisimena, jog „pas A.Slavenską“ svečiavosi ir komunistų partijos šulai Rimgaudas Songaila, Lionginas Šepetys, Leokadija Diržinskaitė ir rašytojas Juozas Baltušis. O kultūros namų atidaryme dalyvavo ir svečias iš Maskvos, rašytojas Michailas Telmanas.
Pasak V.Bagdono, kolūkyje dirbo net penki Lenino ordino kavalieriai (vienas jų pats pirmininkas A.Slavenskas). „Lenino kolūkis“ buvo Palangos „Lino“ ir Druskininkų „Eglės“ sanatorijų dalininkas, todėl kolūkiečiai gaudavo nemokamus kelialapius į kurortus. O Kauno II-oji klinikinė ligoninė šefavo „Lenino keliu“ kolūkį – atvažiuodavo medikai tikrinti kolūkiečių sveikatos į vietą ir pasiligojusius į klinikas paguldydavo.
V.Bagdonas neslėpė, jog A.Slavensko sėkmės priežastimi buvo ne tik jo vadybiniai gabumai, bet ir tautiniai ryšiai – žydų kilmės nomenklatūrininkai mieliau padėdavo tautiečiui, nei lietuviams ar rusams.

Dingo mokykla

Net ir šiems laikams modernus buvusios Kunigiškių pagrindinės mokyklos pastatas dabar be langų ir durų. Pastatą kažkas privatizavo, o kiti „kažkas“ nusilaupė radiatorius, krepšių lankus, susivyniojo elektros instaliacijos laidus. Ir, regis, kiekvienas praeinantis pro šalį jaučia pareigą paleisti akmenį į mokyklos pusę – gal tas dar susiras kokį neišdaužtą stiklą.
Kunigiškių mokykla sunyko kaip žaibo trenka – 2001 metais dar buvo pagrindinė, o 2002-aisiais – neliko net pradinės.
1939 metais Kunigiškių pradžios mokykla turėjo skyrius Kunigiškiuose ir Vaitkūnuose ir I-IV klases lankė net 124 vaikai. Dabar tiek pradinukų nesurinksi visoje Svėdasų seniūnijoje. Apskritai, bet kokio amžiaus mokinių (nuo 1 iki 12 klasės) Svėdasų seniūnijoje dabar yra tik dvigubai daugiau nei prieškaryje pradinukų Kunigiškiuose.

Puoselėja kraštiečių palikimą

V.Bagdonas dar tarybiniais metais Kunigiškiuose, buvusiame pradžios mokyklos pastate, įkūrė Svėdasų krašto muziejų. Jame saugomi ir garsiausius kraštiečius primenantys eksponatai. Šalia Kunigiškių, Maleišių kaime, gimė ir augo rašytojas, visuomenės veikėjas Juozas Tumas Vaižgantas. Iš pačių Kunigiškių kilę Sklėriai – dailininkas Kajetonas, kariškis Alfonsas bei mokslininkas Povilas.
Sovietmečiu V.Bagdonas gerą muziejaus kampą buvo skyręs ir „tarybinei kraštotyrai“, visokių revoliucinių judėjimų įamžinimui, mat ,jei nebūtų išlaikyta „ideologinė pusiausvyra“, vargu ar kolūkiniam muziejui būtų leista gyvuoti.
Su žmona Aldona, dirbančia Vaitkūnų kultūros namuose, V.Bagdonas užaugino dukrą Simoną, kuri šiemet baigė Svėdasų gimnaziją, o dar besimokydama devintoje klasėje išleido fotografijų albumą. Pats Kunigiškių muziejaus vadovas V.Bagdonas jau dabar yra savotiška savo krašto muziejinė vertybė – jis yra keliolikos knygų ir informacinių leidinių autorius, bendraautorius. Praktiškai visi jo kūriniai skirti Svėdasų seniūnijos kaimams.

Gamina sūrius ir jogurtus

Vaitkūnuose darbo beveik nėra. Iš valdiškų tarnybų likę tik po pusę etato bibliotekoje ir kultūros namuose. Kaime yra viena privati parduotuvė. Apylinkėse stambesnius ūkius turi Eugenijus Rutkauskas, Jonas Baronas, Danutė Baronienė, Vitalijus Staškevičius. Kartais kuris ūkininkas pasisamdo kokį vaitkūnietį, bet nesukuria ūkininkai daugybės darbo vietų.
Originalų nuosavą versliuką išrutuliojo ūkininkai Audrius ir Aušrinė Daugėlos. 70 karvių laikantys ūkininkai, 2008-aisiais, per krizę, kai pieno kainos žiauriai krito, nusprendė pieną perdirbti ir savo namo rūsyje įsirengė cechelį. Jame ūkininkai gamina grietinę, grietinėlę, jogurtą, sūrį. Per savaitę Daugėlos perdirba apie toną pieno ir pagamintą produkciją šeštadieniais veža į Vilnių, į turgelį šalia „Akropolio“. Pasak A.Daugėlos, viską, ką nuveža į Vilnių, per kelias valandas parduoda. Sostinės gyventojai iš Vaitkūnų ūkininkų dar nuperka ir porą šimtų litrų „žalio“ pieno.
Darbo nėra, bet ir darbuotojų trūksta

Vaitkūnuose gyvena verslininkai Donatas ir Danutė Kutkos, valdantys Svėdasų kavinę „Pas Gedą“, taip pavadintą judviejų sūnaus garbei. Vaitkūnuose likęs ir vienas kitas buvęs Kunigiškių mokyklos mokytojas, kurie dabar dirba Svėdasų ar kitų aplinkinių miestelių mokyklose. Bent po vieną žmogų iš Vaitkūnų kas rytą važiuoja į darbus Anykščiuose, Rokiškyje, Kupiškyje. Ir viskas…
Tarp Vaitkūnų ir Kunigiškių įsikūrusi UAB „Kerokšlis“ gamybinė bazė. Ši miškotvarkos įmonė turi porą vietinių darbuotojų. Pasak UAB „Kerokšlis“ meistro Kazimiero Senvaičio, bendrovė darbus atlieka visos Aukštaitijos miškuose, todėl ieškoti darbininkų būtinai iš Vaitkūnų apylinkių nėra prasmės. Tačiau ir tada, kai „Kerokšlis“ prie Vaitkūnų turėjo lentpjūvę – darbuotojų rasti buvo sunku. „Jauniems žmonėms mūsų įmonės darbo pobūdis buvo neįprastas.“ – „Anykštai“ aiškino K.Senvaitis. O kai perklausėme, ką reiškia tas neįprastas darbo pobūdis, UAB „Kerokšlis“ meistras šyptelėjo: „Reikia sunkiai dirbti…“ Dabar „Kerokšlyje“ yra keliolika darbuotojų, pasak meistro, visus juos išsiugdė, išmokino pati įmonė. „Kerokšlis“ turi nuosavą „velnio mašiną“ – „Timberjak“ miško pjovimo kombainą, kuris medžius nupjauna, nugeni, supjausto… „Kiek žmonių toks agregatas pakeičia?“ – paklausėme. „Žiūrint kokių žmonių?“ – vėl šyptelėjo „Kerokšlio“ meistras. Beje, pats į Vaitkūnų gamybinę bazę važinėjantis iš Kupiškio…