Ar Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse tikrai ilsisi Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikai? Gal jie buvo pakeisti kitų žmonių kūnais, o Atlanto nugalėtojų palaikai sunaikinti? Tokių abejonių pasėjo „Lietuvos ryto“ gauti dokumentai.
Prieš 81 metus, 1933-iųjų liepos 17-ąją, likus 605 kilometrams iki Kauno sudužo iš JAV skridęs, Atlanto vandenyną įveikęs lėktuvas „Lituanica“. Lakūnai S.Darius ir S.Girėnas žuvo.
Paslaptys iki šiol gaubia ir katastrofos priežastis, ir daugkartinio žuvusių lakūnų perlaidojimo istoriją.
JAV gyvenę lietuviai S.Darius ir S.Girėnas 1933-iųjų liepos 15-ąją pakilo iš oro uosto Amerikoje, žuvo Vokietijoje, buvo palaidoti Lietuvoje, tačiau jų kelionė nesibaigė kapo duobėje.
Didvyrių palaikai neturėjo ramybės ir po žūties. Apie S.Dariaus ir S.Girėno laidojimo, balzamavimo, perlaidojimo istoriją iki šiol daugiausia buvo žinoma iš aviacijos istoriko Jono Čepo ir operatoriaus Stasio Dargio dokumentinio filmo „Lituanica“ nemari atminties šviesoje“.
Remiantis liudininkų prisiminimais, pasakojama, kaip nacių okupacijos metais Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete (VDU MF, dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakultetas) buvo paslėpti lakūnų kūnai.
Taip pat primenama, kaip jau sovietų laikais, 1963-iaisiais, jie buvo atrasti, paimti iš slaptavietės ir perlaidoti.
Kodėl palaikai buvo slepiami?
Aviacijos istorikų tyrimai grindžiami liudijimais, iš kurių svarbiausi – S.Dariaus dukters Nijolės Dariūtės-Maštarienės ir palaikų slėpimo operacijoje dalyvavusio VDU MF ūkio dalies darbininko Prano Raubos sūnaus, medicinos mokslų daktaro Juozo Raubos pasakojimai.
Pasak jų, 1944-ųjų vasarą, artėjant sovietų kariuomenei, Lietuvos aviatoriaus patrioto Tomo Zaukos pastangomis variniai karstai su lakūnų kūnais buvo paimti iš VDU MF koplyčios, kur saugoti nuo 1940-ųjų, ir slapčia užmūryti fakulteto sienos nišoje.
Atlikusieji šį darbą susitarė neatskleisti paslapties nei vokiečių karinei administracijai, nei vėliau sovietų okupantams.
Tarpukariu balzamuoti didvyrių palaikai dūlėjo užmūryti iki pat 1963-iųjų, kai jie gana paslaptingomis aplinkybėmis buvo staiga atrasti.
Kitais metais jie iškilmingai perlaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Vėliau buvo pastatytas Sibiro lageriuose kalėjusio, „antisovietiniu elementu“ paskelbto skulptoriaus Vytauto Mačiuikos sukurtas paminklas.
Išvežė ir vėl parvežė
KGB labai atidžiai sekė S.Dariaus ir S.Girėno palaikų atradimo ir perlaidojimo epopėją.
Tai liudija „Lietuvos ryto“ gauti slapti KGB dokumentai. Vienas jų – liudininko Jono Štrupkaus, dalyvavusio slepiant lakūnų palaikus Medicinos fakulteto sienoje, apklausos protokolas, surašytas 1963-iųjų spalį.
Buvusį medicinos laborantą J.Štrupkų apklausė pats Lietuvos SSR KGB Kauno skyriaus viršininkas Henrikas Vaigauskas.
Dokumentas pakiša mintį, kad dėl to palaikų slėpimo ir atradimo kažkas buvo ne taip.
Pagal istorikų pagrindinę versiją, lakūnų palaikai į VDU Medicinos fakulteto koplyčią A.Mickevičiaus gatvėje iš miesto kapinių (dabar – Ramybės parkas. – Red.) mauzoliejaus buvo pergabenti 1940-ųjų pabaigoje, užmūryti 1944-ųjų pavasarį ir išgulėjo iki 1963-iųjų rudens.
Bet įvykių liudininkas J.Štrupkus sovietų saugumiečiui pasakojo ką kita: „Civiliai asmenys, jų nepažįstu, 1942 metais atvažiavo sunkvežimiu ir palaikus išsivežė. Kur ir kodėl, nežinau.
Palaikus vėl atvežė 1943 metų pavasarį ir vėl paliko koplyčioje.“
Anot liudininko, jis su grupe kitų žmonių palaikus padėjo paslėpti, užmūryti sienoje 1943-iųjų vasarą, o ne 1944-ųjų, kaip dabar oficialiai manoma. Skirtumas – tik metai, bet jis gali būti reikšmingas.
Kūnus siūlė sudeginti
J.Štrupkus buvo vienas tų, kurie tiksliai žinojo, kur paslėpti lakūnų kūnai.
Apklausiamas KGB jis tvirtino, jog paslėpti palaikus prašė „lietuviškai kalbantys asmenys, prisistatę civilinės aviacijos darbuotojais“.
Buvusio medicinos laboranto teigimu, 1963-iųjų rudenį J.Dariūtė-Maštarienė ir skulptorius V.Mačiuika paprašė parodyti, kur paslėpti S.Dariaus ir S.Girėno palaikai. Jie sakė turintys sovietinės valdžios atstovų leidimą.
J.Štrupkus tuomet ir parodė, kur paslėpti karstai. Jie buvo rasti pabeldus į sieną ir pramušus ją toje vietoje, kur buvo girdėti tuštuma.
Čia prasideda bene mįslingiausia istorijos dalis.
Remdamiesi KGB surinkta medžiaga, Lietuvos SSR KGB pirmininkas Alfonsas Randakevičius ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) Kauno miesto sekretorius Jonas Mikalauskas parašė raportą tuometės LSSR okupacinės administracijos vadovui, LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui.
Rašte, be kita ko, sakoma: „Apie S.Dariaus ir S.Girėno palaikų suradimą visuomenė jau žino. Tai gali sukelti nereikalingą sumaištį, paskatinti nacionalistines aistras.
Todėl siūlome S.Dariaus ir S.Girėno palaikus kremuoti, o iki tol, kol bus pastatytas paminklas, urną su pelenais patalpinti Kauno istorijos muziejuje.
Reikia sudaryti komisiją, kuri nustatytų, jog kūnai apirę, jų balzamuoti negalima, ir paskelbtų apie būtinybę juos sudeginti.“
Tad ar gali būti, jog lakūnų palaikus sovietų valdžia sudegino, o 1964-aisiais Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse buvo palaidoti karstai su pelenais ar net kitų žmonių kūnais?
