Neseniai Utenos rajono Vyžuonėlių kaime buvo organizuotas pirmasis tarptautinis tapybos pleneras „Arbata pas Marianą Veriovkiną“, kurio metu išreikšta pagarba šiai pasaulinio garso menininkei ekspresionistei, kurį laiką gyvenusiai Vyžuonėlių dvare.
Dailininkė Mariana Veriovkina, kurios talentas gerai žinomas užsienio šalyse, gimė Tuloje 1860 metais aristokratų šeimoje. Jos tėvas Vladimiras Veriovkinas- aukštas caro kariuomenės karininkas, motina- kunigaikštytė Jelizaveta Daragan. 1868 metais V.Veriovkinas buvo paskirtas Vilniaus karinės apygardos viršininku, ir Vilniuje šeima pragyveno aštuonetą metų. Čia prabėgo Marianos mokykliniai metai. Šeimai persikėlus į Liubliną, 1879 metais V.Veriovkinas iš caro vyriausybės gavo dovanų Vyžuonėlių dvarą prie Utenos, kurį pavadino „Blagodatj“ („Palaima“). Vėliau dvarą paveldėjo sūnus Petras Veriovkinas. Šiame dvare Mariana Veriovkina praleido pačias gražiausias savo jaunystės vasaras. Parke brolio pastatytoje atelje ji pradėjo tapyti. Gyvenimo pabaigoje ji prisipažino, kad Lietuvoje buvo jos kelio į meną pradžia. Sank Peterburge dailininkė mokėsi moterų dailės studijoje, kurioje dėstė žymus dailininkas Ilja Repinas. Vykdamas į Vakarų Europą, Marianos pakviestas, jis lankėsi ir Vyžuonėlių dvare, kuris paliko menininkui didelį įspūdį. Toliau dailininkė M.Veriovkina studijavo, gyveno ir kūrė Miunchene, o gyvenimo saulėlydžio sulaukė Šveicarijoje. Na, o Vyžuonėlių buvusiame dvare, kuris šiandien atrodo labai varganai, yra apleistas, iki šių dienų išliko dailininkės M.Veriovkinos atelje. Tai vienintelė medinė devynioliktojo amžiaus dailininko atelje, išlikusi Lietuvoje….
Be abejo, dailininkė M.Veriovkina, jos talentas, gyvenimo tarpsnis Utenos krašte bus dar ne kartą prisiminti panašiuose pleneruose. O gal ateityje tarptautinio tapybos plenero dalyvių maršrutai nusidrieks ir į kitas vietas, susijusias su dailininke Mariana Veriovkina.
Antai, yra žinoma, kad ši menininkė lankėsi Surdegyje, kur 1627- 1914 metais veikė Šventosios Dvasios stačiatikių vyrų vienuolynas. Surdegis ne vieną šimtmetį buvo laikomas stačiatikybės žiburiu ir brangiausia visiems pravoslavams šventykla Rusijos imperijos vakariniame krašte. Surdegyje ir vienuolyne lankydavosi žymiausi to meto politikai, caro valdininkai, menininkai, aukšto luomo dvasininkai, čia po keletą dienų vykdavo religinės šventės, buvo meldžiamasi prie stebuklingu laikytos Surdegio Dievo Motinos ikonos.
Apie tai išsamiai aprašo 2010 metais išleistoje knygoje „Surdegis 1510-1940 metais” bibliografas, Vilniaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras Osvaldas Janonis. Knygos skirsnyje „Vienuolyno vaidmuo amžiams bėgant“ autorius aprašo išlikusį laišką, kuriame savo kelionę į Surdegį aprašė garsi ekspresionistė, pradėjusi tapyti Vyžuonėlėse ir Lietuvą laikiusi savo keliu į meną Mariana Veriovkina. Pasirodo, ji Surdegyje lankėsi 1887 metų vasarą, kur susitiko savo tolimus giminaičius. Rugpjūčio 20 dieną ji tėvui buvusiam Vilniaus karinės apygardos viršininkui Vladimirui Veriovkinui ji rašė: „..pasikliaudama savo laiminga žvaigžde nusprendžiau vykti tiesiai į Surdegį. Labai linksmai nusiteikę išvažiavome toliau…Į Surdegį atvykome jau sutemus…Nuomininkas Bogdanovičius davė mums kambarį ir pašiūrę arkliams. Visur pilna maldininkų, kur tik pastogė, ten glaudžias minios žmonių. Pirmąją naktį bijojau miegoti, palei mūsų langą, atvertą dėl tvankos ir mano įpročio palikinėti atvirus langus, vaikščiojo daugybė žmonių… Kitą dieną mūsų šeimininkai įsižiūrėjo į mus atidžiau ir davė dar vieną kambarį šalia ankstesnio, taigi už 6 rublius ir mes, ir arkliai turėjome pastogę visas tris naktis. Už tuos pinigus net įdėjo kelionei avižų ir šieno…Vienuolynas senovinis. Ikonas garbina net katalikai, daugybė jų keliais eina aplink cerkvę. Maldininkų galybė, labiau civilizuoti pirkliai iš Rygos su šeimomis. Bet vienuoliai- baisūs, pamaldose tarnauja girti- bjauru. Archimandritas – visiškas senis, nors mišias laiko gerai. Visą penktadienį meldėmės. Melstis buvo gera. Nežinau kodėl, bet mums visi rodė pagarbą, praleido, davė kelią, klojo kilimą ir t.t. Šeštadienį pamaldos buvo begalinės…“
Pro dailininkės akis nepraslydo Surdegio vaizdai, ji netgi atkreipė dėmesį į vienuolių moralinį nuopolį- girtavimą. Surdegio vienuolyne girtavimas buvo didelė ir sunkiai išgyvendinama bėda. Tų bėdų neišvengdavo ir kiti to meto pravoslavų vienuolynai. Bet Surdegio vienuolynas buvo išskirtinis, nes šičia atgailauti, persiauklėti iš visos Rusijos imperijos buvo siunčiami kuo nors prasikaltę vienuoliai. Ne vienas jų buvo pernelyg „susidraugavęs“ su svaigalų taurele. Todėl nieko keisto, kad girtais vienuoliais, tarnaujančių pamaldose, piktinosi dailininkė M.Veriovkina.
Beje, Surdegyje- atokiame Anykščių rajono bažnytkaimyje, iki šių dienų išlikę buvusio stačiatikių vyrų vienuolyno pastatai, tiesa, pamažu jau bevirstantys griuvėsiais. Yra išlikusių ir kitų senovę menančių statinių. Gal, labiau pasidomėjus, įsigilinus, būtų įmanoma surasti ir garsios menininkės Marianos Veriovkinos Surdegyje paliktus „pėdsakus“?
