Rievės: apie orų išėjimą…

Praėjusią savaitę Seimo narė, socialdemokratė, profesorė, kovotoja už žmogaus teises Marija Aušrinė Pavilionienė parengė ir Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Eutanazijos įstatymo projektą, kuris mūsų šalyje bent vienai dienai žmones atitraukė nuo minčių apie euro įvedimą, Rusijos-Ukrainos santykius, Ebolos virusą ir t.t.

Vieniems toks politikės projektas kėlė siaubą, kiti – drąsiai jam pritarė, kaip argumentą pasitelkdami žmogaus teisę oriai, o ne kaip „vegetuojančiai daržovei“ išeiti iš šio gyvenimo.

Vienoje radijo laidoje kalbinta parlamentarė paklausta, kaip vertina Seimo pirmininkės, „darbietės“ Loretos Graužinienės ir Sveikatos apsaugos ministrės, socialdemokratės Rimantės Šalaševičiūtės griežtą „ne“ eutanazijai, M. A. Pavilionienė drąsiai rėžė, kad „dvi šios ponios negali nuspręsti kaip ir kada man išeiti iš gyvenimo“. Kalbėdama apie savo įregistruotą projektą politikė teigė, kad žmogaus tema jai visada buvusi įdomiausia, savo moksliniuose darbuose taip pat nagrinėjusi šią temą. „Aš ginu visų teises: vaikų, moterų, vyrų, homoseksualų, tautinių mažumų ir t.t. Taip pat žmogaus teisę į orų gyvenimą ir orią mirtį. Negi jūs galvojate, kad aš būdama sveiko proto, bet žinodama, kad sergu nepagydoma liga ar esu didžiulė našta savo artimiesiems, nerasiu būdo išeiti iš šio pasaulio?“ – kalbėjo politikė.

Projekte teigiama, kad nepagydoma liga sergantis ir dideles kančias kenčiantis asmuo turėtų užpildyti prašymą dėl eutanazijos atlikimo. Prieš tai gydytojų konsiliumo sprendimu, jo būklė turėtų būti pripažinta terminaline, tai yra medicininiu požiūriu beviltiška ir lemiančia blogą gyvenimo prognozę. Kiekvienas veiksnus pilnametis asmuo taip pat galėtų užpildyti išankstinį nurodymą dėl eutanazijos atlikimo ir toks dokumentas galiotų 5 metus.

Seimo pirmininkė L. Graužinienė dėstydama savo priešišką poziciją eutanazijos taikymo atveju, sakė, niekada nemačiusi mirštančio žmogaus, kuris nenorėtų gyventi. „Aš laikausi tokios taisyklės gyvenime: kiekvienas gimstame ir atsinešame savo likimą. Tai, kokį jį atsinešame, mes jį turime išgyventi iki paskutiniųjų dienų…“ – kalbėjo L. Graužinienė.

Iš tikrųjų, eutanazijos klausimas – be galo jautri tema, paliečianti ne tik sergantįjį, bet ir jo artimuosius, medikus. Pirmiausia, kyla klausimas, o kas suleis tam beviltiškam ligoniui mirtiną dozę vaistų? Gal ir žiauriai skamba, bet man, tai vienintelis „kabliukas“, kalbant apie eutanaziją…

Gal aukščiau tekste minėtos ponios nematė žiaurias kančias išgyvenančių žmonių, gal negirdėjo, kaip ligų kamuojama garbaus amžiaus močiute skundžiasi: „Vaikeli, negi Dievulis mane pamiršo…“

Ir ne apie sąnarių ar galvos skausmus eina kalba…

Matyti kenčiantį artimąjį ir niekuo negalėti jam padėti – su niekuo nepalyginamas jausmas. Na, taip, kartais įvyksta stebuklas… Net ir po kelių metų, praleistų komoje, žmogus iš jos pabunda… Bet pabandykim atsakyti į klausimą: kas pabunda – kūnas ar asmenybė? Kiek žinote tokių stebuklu pasibaigusių atvejų…

Kitas šio klausimo aspektas – pats žmogus. Jeigu aš turiu teisę rinktis gimdyti vaikus ar ne, jeigu galiu nuspręsti dėl organų donorystės, išreikšti valią, kaip norėčiau būti palaidota – karste ar urnoje, kodėl iš manęs atimta teisė nuspręsti, kaip palikti šį pasaulį, tada, kai ligų ir kančių iškankintas protas sąmoningo sprendimo nebeleis priimti…

Rašydama tai, tris kartus pabeldžiau į medinį stalą ne todėl, kad bijau tokio pasirinkimo, o tik todėl, kad bijau tapti „vegetuojančia daržove“.

Labai tikiuosi, kad iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos išsaugosiu šviesų protą, kad Anapus iškeliausiu apsupta brangiausių žmonių ir keleto katinų, jaukiai įsitaisiusių šalia… Bet… Gyvenimas yra gyvenimas, su savo scenarijumi, kuriame tau ne visada numatyta pagrindinio režisieriaus vieta iki pat filmo galo.

Esu tikra, kad M. A. Pavilionienės Eutanazijos įstatymo projektas bus pasmerktas ir atmestas. Kažin, ar mūsų visuomenė pakankamai subrendusi kalbėti apie tai…

Baisu kalbėti ne tik apie mirtį, juk Lietuvoje baisu kalbėti ir apie gimimą. Nors Europoje dirbtinis apvaisinimas žinomas jau daugiau kaip tris dešimtmečius, Lietuva iki šiol neturi sukūrusi įstatyminės bazės, kuri padėtų finansuoti brangias procedūras, nustatytų tvarką ir galimybes, kaip ši, poroms, negalinčioms natūraliu būdų susilaukti kūdikio, problema būtų išspręsta…