Aldona Medvedeva pergyvena ir dėl į Angliją išvykusių, ir dėl kaime likusių artimųjų likimo.
Už penketo kilometrų nuo Svėdasų į pietvakarius, už puskilometrio į rytus nuo krašto kelio Anykščiai-Rokiškis yra Grikiapelių kaimas. Jo žemės ribojasi su dviems seniūnijoms – Svėdasų ir Debeikių – priklausančiomis vietovėmis: Būtėnų, Pauriškių, Vikonių, Sausalaukės, Aknysčių, Gerkonių, Kuprių, Mikniūnų kaimais, Galviškio vienkiemiu.
Šiauriniu Grikiapelių pakraščiu teka upė Vosinta- kairysis Jaros intakas, yra sodžiuje ir Grikiapelių ežerėlis, iš kurio išteka ir per kaimą teka Šaltupė- dešinysis Šventosios intakas.
1923 metų surašymo duomenimis, čia būta 31 sodybos su 174 gyventojais. Pasak Svėdasų seniūnijos seniūno Valentino Neniškio, šiuo metu Grikiapeliuose gyvenamąją vietą deklaruoja 107 žmonės, tai vienas didžiausių kaimų Svėdasų krašte: „Kaimas įsikūręs gražioje vietoje. Čia gyvena daug veiklių žmonių, nemažai jaunimo, pavyzdingai tvarkomos sodybos, neseniai išrinkta nauja seniūnaitė Nijolė Juozaponienė, kurios graži sodyba tikrai verta dėmesio…“
Sužavėjo grikių duona…
Pasakojama, kad šioje vietovėje gyvenę žmonės augino grikius, iš kurių kepė labai gardžią duoną. Matininkas, pavaišintas sodiečių duona, vadinama „grikių boba“, buvo sužavėtas jos skoniu ir nusprendė tą vietovę pavadinti Grikiapeliais. Dar kai kas pasakoja, kad kaimo pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių: „grikiai“ ir „pelai“, esą, šiose vietovėse gerai derėjo grikiai, tačiau juos kuliant pribyrėdavo daug pelų…
Istoriniai šaltiniai byloja, kad XIX a. pabaigoje kaime gyveno bežemis „daraktorius“ Pranas Kaminskas, carizmo laikais slapta šiame bei kituose apylinkės kaimuose vaikus mokė lietuviško rašto. Tie mokslai jam baigėsi liūdnokai, nes slapta mokykla (tiesa, ne Grikiapeliuose, bet kitur) buvo susekta, kratos metu konfiskuota nemažai lietuviškų knygų, o Kauno gubernatorius „daraktoriui“ skyrė solidžią piniginę baudą…
1926 metais Grikiapeliuose pradėjo veikti pradinė mokykla, viena pirmųjų šiose apylinkėse, vėliau perkelta į Pauriškes.
1941 metais ir po Antrojo pasaulinio karo iš Grikiapelių buvo ištremta į Sibirą net 21 asmuo. Pokario metais buvo išžudyta kelios šeimos bei pavieni kaimiečiai, 1950 metais kaime žuvo partizanų ryšininkė Zosė Baronaitė iš Vikonių.
1949 metų rudenį kaimas įjungtas į įsteigtą „Aušros“ kolūkį, vėliau, stambinant ūkius, priklausė K. Požėlos, K. Vorošilovo, „Jaros“ kolūkiams. Nuo 1974-ųjų iki kolūkmečio saulėlydžio Grikiapeliai priklausė stambiam Svėdasų kolūkiui.
Grikiapeliuose gimė visuomenės veikėjai prieškario Lietuvos banko kūrėjas, ekonomistas- finansininkas Adomas Prūsas, inžinierius Jonas Prūsas.
Nūnai Grikiapelius garsina tautodailininkė, talentinga siuvėja Egidija Miškinienė, kurios rankoms paklūsta sudėtingiausi, didelio kruopštumo, meninio sugebėjimo reikalaujantys darbai. Ji meistriškai išsiuvinėjo vėliavose Svėdasų, Kurklių, Anykščių ir kitų vietovių herbus.
Buvusią mokyklą primins
Mokyklos gatvė
Grikiapelių ir Mokyklos gatvių sankirtoje stūkso Anykščių „rajkoopsąjungai“ priklausanti parduotuvė, kurioje netrūksta pirkėjų. Neaplenkia Grikiapelių ir autoparduotuvės, užsukančios keletą kartų per savaitę. Mokyklos gatvėje stūkso ir mūrinis buvusios pradinės mokyklos pastatas. Nors mokykla veikė Grikiapeliuose, bet kažkodėl ji vadinosi Pauriškių pradine mokykla. Dar visai neseniai, smarkiai sumažėjus vaikų skaičiui, Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Pauriškių skyrius buvo panaikintas. Uždarytos mokyklos pastatas perduotas Grikiapelių bendruomenės kultūros centrui, taigi, naujus šeimininkus turinčio statinio niekas neniokoja, buvusi mokykla toliau tarnauja grikiapeliečių poreikiams.
Toje pat gatvėje yra ir trys daugiabučiai namai. Du tokie dviaukščiai mūrinukai buvo pastatyti apgyvendinti Vikonių plytinės darbuotojus, dar vienas daugiabutis iškilo kolūkiečių šeimoms. Šiuo metu trijuose daugiabučiuose namuose gyvena šešiolika šeimų.
Grikiapelių gatvėje abipus kelio išsidėstę individualūs namai. Dauguma sodybų tvarkingos, rūpestingai prižiūrimos, skendi želdiniuose, gėlynuose. Šia gatve galima nuvažiuoti ir iki kaimo kryžiaus, stūksančio ant kalnelio. Tas kryžius galulaukėje stovėjo ties vadinama „ Prūso liepa“, po kuria , kaip pasakojama, XX a. pradžioje sėdėjo gimtinėje apsilankęs visuomenės veikėjas, bankininkas Adomas Prūsas ir jo svečias tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius. Prieš penkiolika metų kryžius restauruotas ir atstatytas (autoriai Stasys ir Remigijus Aleksandravičiai).
Kaimas, neišsiskiriantis
iš kitų…
Grikiapeliuose gyvenančią seserį aplankyti atvykęs ir savo pavardės nepanorėjęs sakyti Vilniuje automatikos projektų vadovų dirbantis Evaldas, vaikštinėjantis su dukrele Austėja, „Anykštai“ tvirtino, kad šis kaimas niekuo neišsiskiria iš kitų. Jeigu nebūtų problemos su darbais, daugiau žmonių čia sugrįžtų, apsigyventų, įsikurtų. Dabar jaunimas, baigęs mokslus, išvažiuoja, tik trumpam artimųjų aplankyti pargrįžta. Patraukia žmonės ir į užsienį. Taip ir mažėja kaime gyventojų. Pasak Evaldo, jis dažnai seserį aplanko ir gerai mato, kaip čia žmonės gyvena, kuo verčiasi. Kas kaip sugeba, tas taip ir sukasi iš padėties. Vieni susiranda darbus ir į juos važinėja, kiti vasarą uogauja, grybauja, parduoda miško gėrybes ir taip užsidirba pragyvenimui. Yra gaunančių pašalpas. Yra labai darbščių, padorių šeimų, yra ir pritinginčių, girtaujančių žmonių.
„Grikiapeliai gražus kaimas, geri, vieningi žmonės čia gyvena“,- sakė sutikta pas dukrą einanti Marija Barauskienė. 28 metus plytinėje išdirbusi iki išėjimo į pensiją moteris piktinosi, esą, valdžia su visokiomis išmokomis, pašalpomis atpratinusi žmones nuo darbo. Reikia tik norėti ir darbų galima susirasti…
„Vargas, ne gyvenimas“
Po ąžuolu ties daugiabučiu namu sėdėjusi ir rankoje laikiusi mobilųjį telefoną moteris pasisakė laukianti telefono skambučio iš Anglijoje gyvenančios dukros. Aldona Medvedeva prisistačiusi pašnekovė guodėsi, kad toks varganas gyvenimas, bedarbystė paskatino jos dukros šeimą ieškoti laimės užsienyje. Išvyko ten dukra su vyru ir išsivežė penketą vaikų.
„Jeigu būtų čia buvę darbo ir uždarbio, argi būtų reikėję jiems ten važiuoti? Vaikai būtų lankę mokyklas Svėdasuose ir Anykščiuose, o dabar mokosi Anglijoje. Tad, nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje klasėse mažėja vaikų ir reikia uždarinėti mokyklas.“,- atviravo moteris. Pasak jos, žentas įsidarbino žemės ūkyje, dukra kol kas nedirba, rūpinasi vaikais, bet gauna pašalpas. Jų vaikai, nors mokytis tenka anglų kalba, patenkinti, gerai mokosi.Viena anūkė ateinančiais metais baigs mokyklą ir toliau ten studijuos koledže.
„Buvo labai gerai, kai Vikonyse veikė plytinė. Visi turėjome darbus, pastovų atlyginimą. Išdirbau net trisdešimt metų plytinėje, o pensiją gaunu mažą. Plytinė seniai nebeveikia, beveik virtusi griuvėsiais. Kiek žmonių liko bedarbiais? Vargas, ne gyvenimas dabar… Su vyru turime daržiuką, laikome karvę, telyčią, šiaip taip verčiamės. Gaila žiūrėti į sūnų – bedarbį, dukra su vaikais irgi vargsta. Ir ji ateityje tikriausiai važiuos į užsienį“,- kalbėjo pašnekovė. Ji prisiminė, kad į Grikiapelius atvažiavo kartu su tėvais, nes jos tėvelis Povilas Indulis buvo paskirtas viršininku į plytinę. Aldonai tuomet ėjo devyniolikti metai. Apsigyveno su tėvais, paskui apsivedė, niekur iš čia nepabėgo. Rodydama į šalia daugiabučio namo augantį ąžuolą, tvirtino, kad medelį pasodino, kai gimė sūnus. Taigi, dabar tam ąžuolui jau 43 metai!
Vietoj romano- vos keletas
nerišlių sakinių
Grikiapeliuose sutikau ir keletą tokių žmonių, kurie su žurnalistu vengė bendrauti, kategoriškai atsisakė kalbėtis, nenorėjo fotografuotis, dangstė veidą rankomis ar apsiaustu, netgi nežinia dėl kokios priežasties bėgo tolyn, slėpėsi už pakelės krūmų ir pan. Kai kurie gerokai įsilinksminę, nuo „bambalinio“ alaus ar vynelio įraudusiais veidais, atvirkščiai, labai norėjo kalbėti, atsirauti, tačiau tai buvo tik girtų žmonių veblenimai. Ypač įsiminė vienas vyrukas, spaudęs už rankos ir tvirtinęs, jos gali apie savo gyvenimą ir Grikiapelius papasakoti tiek, kad užteks visam romanui. Tačiau, ilgokai pabendravęs, teišgirdau iš jo lūpų tik keletą sunkiai suprantamų, nerišlių sakinių.
