Bajorai be dvaro ir be bajorų

Pačioje Svėdasų „pašonėje“, už dviejų kilometrų nuo miestelio į šiaurės vakarus įsikūręs Bajorų kaimas. Šis sodžius ribojasi su Čiukų, Miškinių, Sliepsiškio, Vikonių, Rimdžių, Gykių, Moliakalnio ir Zoviškių kaimais, Svėdasų miesteliu. Per kaimą teka upelė Svėdasa, rytiniame Bajorų pakraštyje tyvuliuoja Beragio(Svėdaso) ežeras, šią vietovę kerta krašto kelias Utena –Kupiškis.
1921-aisiais kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet čia buvo 502,36 ha žemės, 46 sodybos su 186 gyventojais. Dabar, kaip teigė Svėdasų seniūnijos seniūnas Valentinas Neniškis, Bajoruose deklaruoja savo gyvenamąją vietą 68 žmonės. Gražioje ir patogioje vietoje įsikūręs kaimas priklauso Svėdasų seniūnaitijai, nuo 2011-ųjų čia yra keturios gatvės: Bajorų, Dvaro, Liepų ir Pajario

Bajorai garsėjo dvaru

Vakariniame Beragio(Svėdaso) ežero krante nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pradžios stovėjo įspūdingi Svėdasų dvaro rūmai, kuriuos supo didingas parkas. Dvaras su 103 hektarais žemės priklausė ištaigingus rūmus pasistačiusiems didikams Marikoniams, vėliau keitėsi jo savininkai, kol nupirko darbščių vietinių ūkininkų Juodviršių šeima. Nuo Svėdasų pro Rimdžus, Vaitkūnus į Salas buvo nutiestas vieškelis, kuriuo naudojosi ne tiktai Salų ir Svėdasų dvarų savininkai grafai Marikoniai, bet ir vietiniai gyventojai. Didikai Marikoniai Svėdasų šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje pasistatė šeimos koplyčią- mauzoliejų, pakeliui link Svėdasų jų iniciatyva buvo pastatyta koplytėlė, kurioje jie kartais melsdavosi. Ilgus dešimtmečius dvaras ežero pakrantėje klestėjo.
Po Antrojo pasaulinio karo iš Bajorų į Sibirą buvo ištremta dešimt asmenų. 1941 m. birželio 14-ąją į Altajaus sritį buvo ištremta dvaro savininko Kazimiero Juodviršio šeima: žmona Emilija, sūnūs Zenonas, Alfonsas. Aloyzas, dukra Teresė. ( Pačiam K. Juodviršiui pavyko pasislėpti ir išvengti tremties). Dvaro rūmai buvo nacionalizuoti, juose ilgą laiką gyveno MTS darbuotojų ir kolūkiečių šeimos.
1944-1954 metais veikė Kupiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Bajorų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Jį likvidavus, apylinkė prijungta prie Kunigiškių apylinkės.
1949 metų pavasarį Bajorų kaimas įjungtas į ką tik susikūrusį S.Nėries kolūkį. Vėliau, stambinant ūkius, priklausė „Raudonojo spalio“, K.Vorošilovo, Svėdasų kolūkiams, kol 1992-aisiais kolūkmečio era pasibaigė. Bajoruose gimė pedagogas ir prozininkas Vladas Baleišis ( 1907-1969), pedagogė literatė Petronėlė Dagytė (1923-2008), laisvės gynėjas Vytauto apygardos Žalgirio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos partizanas, Šarūno rinktinės štabo viršininkas Feliksas Niaura-Cipras (1923-1990),  tremtinys, memuaristas Zenonas Juodviršis (1923-2008), parašęs ir išleidęs prisiminimų knygą „Mes išlikome…“ (1996 m.). Netoli nuo Bajorų buvusiame Juozapavos viensėdyje gimė ir augo laisvės gynėjos, politinės kalinės, publicistės vienuolės Nijolės Sadūnaitės motina Veronika Rimkutė-Sadūnienė (1915-1970).   

Vieni pastatai atgimsta, kiti
tebevirsta griuvėsiais

Ten, kur baigiasi miestelis, kolūkiniais metais buvo didžiulis Svėdasų kolūkio mechanizacijos kiemas su garažais, sandėliais, dirbtuvėmis. Tie pastatai išsaugoti, modernizuoti ir sumaniai pritaikyti nūdienos reikmėms. Čia veikia degalinė „Alauša“, įsikūrusios automobilių remonto dirbtuvės. Neseniai atgimė, atgijo, buvo prikeltos naujam gyvenimui ir buvusios kolūkio fermos. Tiesa, tuose pastatuose jau nebėra galvijų : čia dabar veikia dvi medienos apdirbimo įmonės, suteikiančios darbą ir pragyvenimo šaltinį svėdasiškiams bei aplinkinių vietovių gyventojams. Nauji šeimininkai, įsigiję senus, apleistus, griuvenomis tapusius gyvenamuosius namus, taip pat juos gražiai tvarko, remontuoja, rekonstruoja. Puikus pavyzdys- kauniečių šeima, neprižiūrimą, tiesiog baisų pastatą pavertusi labai gražiu, šiuolaikišku namu. Važiuojant keliu nuo Bajorų link Vaitkūnų tiesiog negali neatkreipti dėmesio į šią sodybą. Tarp išgenėtų šimtamečių klevų, liepų labai dera suvežti masyvūs akmenys, maloniai nuteikia senutėlis sodas, rūpestingai nušienautas didelis kiemas…
Tačiau visai kitokios mintys užplūsta, kai apleisto, neprižiūrimo parko taku privažiuoji buvusio dvaro rūmus. Tiksliau pasakius, tai jau nebe rūmai, o tik jų fragmentai, griuvėsiais tapusios kadaise buvusio didingo mūro sienos. 1994 metais dvaro liekanos grąžintos teisėtiems šeimininkams- savininko Kazimiero Juodviršio vaikams dabar jau mirusiam Zenonui Juodviršiui ir Teresei Giedrimienei. Tačiau rūmus atstatyti, atkurti reikalingos milžiniškos investicijos ir vargu, ar kada kas nors ryšis savomis lėšomis tai padaryti. Tuo tarpu griuvėsių čia vis daugėja. Ko dar nespėjo sunaikinti lietus, sniegas, vėjai, tą padaro chuliganiškai nusiteikusių žmonių rankos…

Tarp dviejų kapinių – koplytėlė

Bene pats išraiškingiausias Bajorų kaimo akcentas ir traukos centru tapęs objektas- grafų Marikonių pastatyta koplytėlė. Jos durys neužrakintos, tad bet kada šičia žmonės užsuka pasimelsti. Sodiečiai čia susirenka ir per „mojavą“- gegužines pamaldas bei kitomis progomis.  Prieš keliolika metų vagišiai nugvelbė iš koplyčios medinę liaudies meistro išskobtą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Piktadariai taip ir nebuvo surasti, nesulaukė atpildo, skulptūra nesugrąžinta. Pavogtos vietoje pastatyta plastikinė skulptūra, tikriausiai, ilgapirščių jau nebesudomins ir niekam nebekils ranka dar kartą išniekinti šią šventą vietą… Jei nuo koplyčios pasuksime į kairę, netoliese pakelėje pamatysime nuorodą į žydų tautybės žmonių holokausto vietą. Gražiame pušynėlyje Antrojo pasaulinio karo metais buvo įvykdyta svėdasiškių žydų egzekucija, tą liūdną vietą ženklina paminklinis akmuo. Dešiniau nuo koplytėlės miškelyje yra partizanų kapai. Tarp gėlynų pastatyti paminkliniai akmenys, įamžinę partizanų J. Matulio, J. Budreikos, Č. Rimkaus, S. Repšio, P. Sprindžio, J. Čirūnos ir kitų atminimą.
Pokario metais Bajorų žemė sugėrė daugelio kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kraujo. Mat, į  šičia buvusias vietinių gyventojų iškastas duobes bulvėms laikyti enkavedistai ir stribai sumesdavo nukankintų partizanų kūnus, išlaikytus išmėtytus ant Svėdasų grindinio. Partizanų artimieji naktimis slapta iš tų duobių kankinių kūnus iškasdavo ir palaidodavo Kunigiškių, Adomynės, Sliepsiškių ir kitose kapinėse. Tokios partizanų kapinaitės atsirado ir Bajorų miškelyje…
Pro koplytėlę į dešinę einantis visai neblogas vieškelis, tai kadaise Svėdasus su Salomis jungęs kelias. Tiesa, juo dabar galima automašinomis ir motociklais atvažiuoti tiktai iki Vaitkūnų kaimo pabaigos, nes toliau link Rokiškio rajono Salų miestelio kelionę sutrukdys Jaros upė, per kurią nėra tilto. Keliauti toliau gali tiktai pėstieji ir dviratininkai.
Tiesa, buvo atsiradusių veiklių vaitkūniečių, kurie ragino atkurti senąjį Svėdasų-Salų vieškelį, tačiau tam pritrūko entuziazmo ir lėšų. To senojo kelio garbei viena Vaitkūnų gatvė buvo pavadinta Salų gatve…

Bajorai pataisė sveikatą…
      
Šalia ganyklos sutiktas savo veršiams atvežęs  bidoną vandens Antanas Vitkauskas, išgirdęs, kad renku medžiagą straipsniui apie Bajorus, apsidžiaugė. Jis pasakojo, kad mėgsta skaityti „Anykštą“ ir visuomet su įdomumu paskaito rašinius apie kaimus. Pašnekovas pasigyrė, kad yra šioks toks ūkininkas, turi šešetą hektarų žemės, augina javus, bulves, pievose prisišienauja. Augina šešetą veršių. Prieš kurį laiką vieną veršį sudraskė vilkai. Bet didelių nuostolių nepatyrė, nes žala jam buvo atlyginta. Vilkai „pasidarbavo“ ir kitų pievose, tie žmonės irgi gavo kompensacijas. Taip besišnekučiuodami atėjome iki vienos sodybos, kur pas kaimynus avietes skynė Antano žmona Gelena Vitkauskas. Šneki moteriškė pareiškė, kad Bajorų kaimas yra gražus, bet jame gyvenimas „ne bajoriškas“.
„ Pusantrų metų reikia vargti, kol išaugini gyvulį, o kiek už jį gauni? Dabar supirkimo kainos smarkiai sumažėjo, kai Rusija paskelbė draudimą įvežti mėsą iš Europos Sąjungos šalių. O kodėl nemažėja mėsos kainos parduotuvėje?“- postringavo moteriškė.
Guvi kaimietė pasakojo, kad jinai yra lenkė. Su būsimu vyru susipažino Baltarusijoje per vienas vestuves. Jose Antanas buvo vestuvėse pabroliu, o Gelena dirbo padavėja restorane. Pažintis peraugo į draugystę, paskui abu „apsiženijo“. Jau 47 metus kartu gyvena, dabar abu pensininkai. Prieš atsikeldami į Bajorus, gyveno Utenos rajone. Ji kolūkyje dirbo melžėja, buvo pirmūnė. Gyveno mūriniame name. Vyras susirgo astma, dažnai tekdavo gulėti ligoninėje.Tai gydytojai patarė apsigyventi mediniame name. Taip prieš šešiolika metų ir atsidūrė Bajoruose, nusipirko čia namuką. Ir tikrai- vyro sveikata pagerėjo.      

Ten, kur veikė MTS

Angelės Nacienės, buvusios ilgametės Svėdasų kolūkio karvių melžėjos, sodyba stovi toje vietoje, kur pokario metais veikė Svėdasų MTS (Mašinų- traktorių stotis). Kieme sutiktas jos sūnus Ričardas Banevičius pasakojo, kad aplinkui, kur tiktai bedi kastuvą, vis kokį plytgalį užkabinsi. Vis tų pastatų liekanos. Motina dabar gyvenanti Kavarske. O šioje sodyboje dabar jis šeimininkauja. Po sunkios ligos kamuoja visokios negalios, smarkiai pablogėjo regėjimas. Tačiau, kad ir kaip sunku būtų, juda- kruta, nušienauja kiemą, apsitvarko sodyboje. Padeda kaimynai, atvažiuoja motina, broliai. „ Pats dirbu kiek galiu, sulaukiu pagalbos, taip ir tvarkausi“,- sako Ričardas, kai atkreipiu dėmesį į rūpestingai nušienautą, be galo tvarkingą kiemą. Pasidžiaugia, kad netoli namų yra ežeras, tai dažnai maudosi. Tokioje ramioje, gražioje vietoje sustiprėji, įgauni jėgų…
Bajoruose nebėra nei dvaro, nei bajorų. Užtai čia gyvena paprasti ir darbštūs žmonės…