Nors senieji Malaišiai nyksta, bet išnykti jiems nelemta

Gilia senove alsuojantis etnografinis Malaišių kaimas, išsidėstęs pačiame Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos pakraštyje, visai netoli Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos žemių, gražus visais metų laikais. Įstabi ši vietovė ir dabar, kai žemę užklojo įvairiomis spalvomis pasipuošę nukritę medžių lapai, kai laukus papuošė besikalančių žiemkenčių žaluma.

Nebeliko nė vienintelės
senolės…

Kadaise čia būta didelio gatvinio kaimo. Nūnai telikę iš viso penkios sodybos. Tiktai vienintelėje troboje dar taip neseniai gyveno vienintelė garbaus amžiaus senolė. Dabar ir toji pirkia tuščia. Kai kurios trobos atgyja tiktai šiltuoju metų laiku, čia ilgesniam ar trumpesniam laikui gimtinėn pargrįžta buvę malaišiečiai, jau senokai palikę Tėviškę ir įsikūrę kitose vietovėse. Kai kiti žmonės iš Malaišių išvažiuodavo kas mokytis, kas dirbti ir gyventi kitur, Elena Grižaitė liko ištikima Malaišiams ir niekur iš čia neketino keltis. Kartu gyvenęs brolis Antanas, iš Užpalių nuolat atvažiuodavusi sesers ir brolio aplankyti. Valerija Grižaitė jau iškeliavo Amžinybėn. Elena dar sukinėdavosi po erdvią trobą, paskaitydavo laikraščius, pasiklausydavo radijo, išeidavo į kiemą palesinti vištų, pasišnekučiuoti su užsukusiais į Malaišius ekskursantais. Dar visai neseniai ji laikė ir karvutę, tačiau garbaus amžiaus moteriškei atėjo metas pailsėti ir teko su gyvuliu atsisveikinti…
Tačiau dabar, bevaikštinėjant po senuosius Malaišius, jau nebesusitiksi senolės Elenos Grižaitės, nebeišgirsi įdomių dalykų apie šio kaimo praeitį. Juk Elena iš savo vaikystės vaizdų dar prisimindavo ir patį Juozą Tumą- Vaižgantą – artimiausią Grižų šeimos kaimyną…
Susilpnėjus senolės sveikatai, ja besirūpinanti artimiausia giminaitė dukterėčia Rimanta Adomaitienė išsivežė tetą į Kauną, apgyvendino savo bute. Vėliau Elena buvo įkurdinta senelių namuose, kur ją taip pat gaubia dėmesys ir rūpestis, kur garbaus amžiaus moteriškė gerai jaučiasi tarp savo bendraamžių.
Taigi, Malaišiuose dabar nebeliko nei vieno nuolatinio gyventojo… Tačiau šiltuoju metų laiku, savaitgaliais gražesniu oru čia sutiksi ne vieną malaišietį. Antai, dažnokai apsilanko gimtinėje uteniškis Vytautas Nakutis – Vaižganto vyriausiosios sesers Marijonos anūkas. Jo rūpesčiu ant Nakučiams priklausančios trobos atsirado memorialinė lenta su užrašu, jog šiame name lankydavosi rašytojas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Iš Kauno nuolat parvyksta Grižų dukra – socialinių mokslų daktarė Rimanta Adomaitienė. Ji gimtinėje prižiūri sodą, laiko keletą bičių šeimų, užsiaugina bulvių ir, žinoma, rūpinasi etnografine tėvų sodyba, kuri primena muziejų. Šį rudenį Rimantos rūpesčiu buvo apgenėti aukštaūgiai Grižų sodybą supę išlakūs medžiai. Rudens pradžioje keletą dienų gimtinėje viešėjo, paveldėtos senelių ir tėvų sodybos aplinką tvarkė iš Naujosios Akmenės pargrįžęs Kęstutis Antanėlis. Šių eilučių autoriui jis su pasididžiavimu pasakojo, kad jo senelis Kazimieras Antanėlis nuoširdžiai bendraudavo su savo kaimynais Tumais, labai gerbė jų garsųjį sūnų Juozą, pasirašinėjusį Vaižganto slapyvardžiu…  

Tokių jubiliejų jau
nebesulauks…
          
Rudens metą vieną dieną Malaišiai sušurmuliuoja, tampa traukos centru. Tai vyksta rugsėjo mėnesį, kai šiame ramiame gamtos kampelyje organizuojama  tradicinė respublikinė šventė – „Vaižgantinės“. Neseniai renginyje buvo paminėtas ir labai prasmingas jubiliejus – net 755- osios Malaišių metinės. Būtent prieš šitiek šimtmečių ( 1255 metų spalio mėnesį ) pirmą kartą pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo dokumentuose lotynų kalba buvo paminėtas sėlių apgyvendintos Malaišių vietovės vardas. Kai buvo minimas 750-asis jubiliejus, kraštiečio mokslininko biologijos mokslų daktaro, doc. Juozo Lapienio ir veiklių svėdasiškių  iniciatyva pakelėje link Malaišių iškilo medžio skulptūra „Alaušo varpe, žadink mus“, kurią sukūrė tautodailininkas gamtos mokslų daktaras Romualdas Šimkūnas. To paties kraštiečio J. Lapienio iniciatyva Malaišių kaimo pradžioje, šalia buvusios Tumų sodybos prieš keletą metų iškilo įspūdingas ąžuolinis kryžius, sukurtas vėlgi tautodailininko R. Šimkūno.
Be abejo, Malaišiuose bus minimas dar ne vienas iškilus jubiliejus. Tačiau nerimą kelia tai, kad kai kurių sodybų čia gali nebelikti jau po metų kitų. Antai, kai pasimirė malaišietė Marijona Baronaitė, vieniša gyvenusi dar 19 a. pradžioje statytoje troboje, niekas iš artimų giminių nepasirūpino namo likimu. Iš pradžių pastatą pradėjo niokoti piktadariai, visokių senienų ieškotojai, kurie daužė langus, laužė duris, viską ištampė, ką tik buvo galima ištampyti, suniokojo, sudarkė. Negyvenamą, neprižiūrimą, neremontuojamą namą pradėjo gadinti, niokoti ir gamtos darganos. Netruks prabėgti dar šiek tiek laiko ir iš šios etnografinės sodybos liks tik liūdnas prisiminimas. Jau dabar troba beveik sugriuvusi, susmegusi į žemę. Na, o netoli šios trobos, tiktai kitoje kelio pusėje esantis gilus šulinys tiesiog kelia grėsmę. Pro aukštas žoles šulinio rentinio beveik nematyti, šulinio viršus pridengtas tiktai keliais žagarais. O juk čia  nuolatos vaikštinėja ekskursantai ir pavieni turistai, apsilanko daug žmonių, nepažįstančių šių vietų, net nenutuokiančių , kokie pavojai gali tykoti visai pakely…

Į Malaišius pakliuvo laimingo
atsitiktinumo dėka

Anądien Malaišiuose Grižų sodybos sutikau nepažįstamą vyriškį, kuris, atvažiavęs automobiliu, ruošėsi eiti prie sode laikomų bičių avilių. Susipažinome. Pasisakė esąs Stanislovas Zubkaitis, šičia atvažiavęs net iš Dzūkijos. Pasirodo, jisai Malaišiuose lankosi nebe pirmą kartą, čia turi keletą savo bičių šeimų. Stanislovo žmonos gimtinė ne per toliausiai nuo šitų vietų – Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Radžionių kaime. Taigi, kai tenai važiuoja plentu link Rokiškio, pakelėje lieka ir Malaišiai. Prieš trejetą metų jų šeima irgi važiavo tuo keliu. Stanislovo marti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audronė Kuisytė-Zubkaitienė, pastebėjusi rodyklę į lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinę, pasiūlė ją aplankyti. Buvo tuomet vasara, Malaišiuose žydėjo liepos, medžiai gaudė nuo bičių dūzgesio. Čia Zubkaičių šeima sutiko bulvėse kolorado vabalus berenkančią moteriškę. Pasikalbėjo. Pasirodo, tai buvo į gimtinę parvažiavusi Rimanta Grižaitė – Adomaitienė. Kadangi ir Rimanta, ir Stanislovas domisi bitininkyste, greitai surado bendrą kalbą. Stanislovas kaip tiktai ieškojo vietos „apgyvendinti“ savo biteles, o Rimanta mielai pasiūlė savo sodą. Taip ir prasidėjo dzūko kelionės į Aukštaitiją.
Kaip papasakojo 72 metų Stanislovas Zubkaitis, Dzūkijoje iki šiol išlikęs rėžinis kaimas, ten sodybos ir žemės lopinėliai „suspausti“. Tokiomis sąlygomis bites laikyti negerai, per arti namų, kartais jos sugelia žmones, gyvulius. O čia- Malaišiuose, erdvu, bitutėms vietos į valias, nereikia bijoti, kad jos ką nors sugels.
Žmonos gimtinėje, kaip tvirtina Stanislovas, seniau buvo net vienuolika sodybų. Radžioniškiai rėmė partizanus, tai nemažai jų užtai ištrėmė į Sibirą, sukišo į kalėjimus, ištuštėjo daug trobų. Kolūkmečiu vienkiemius naikino melioracija. Taip iš didelio kaimo liko tik vienintelė troba. Kaip sakė pašnekovas, ten aplinkui nei kelių, nei žmonių – tik spengianti tyla.
Malaišių kaimas nors ir ištuštėjęs, bet aplinkui keliai, laukuose verda darbas, tai šen, tai ten gali sutikti žmonių.

Čia daug kas mena Vaižgantą

Malaišių kaimą išgarsino ir dabar tebegarsina čia 1869 metų rudenį gimęs lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas, tautos blaivintojas ir žadintojas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Tumų sodybos čia jau nebelikę, jos vietoje aukštaūgių medžių apsuptyje stūkso skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas.
Prie vartelių stovi medžio skulptūra su užrašu, bylojančiu apie rašytojo gimimo vietą. Tą medžio darbą prieš kelias dešimtis metų sukūrė šviesios atminties anykštėnas tautodailininkas Jonas Tvardauskas. Čia atsirado ir specialus ženklas, nurodantis, kad Tumų sodybvietė ir paminklas Vaižgantui yra „valstybės saugomas kultūros paveldo objektas“. Prieš keletą metų medinę tvorą, juosusią buvusią Tumų sodybvietę, papuošė nauja, sumūryta iš Malaišių laukuose surinktų akmenų ir sukomponuota su metalo dirbiniais. Šią tvorą suprojektavo dabar jau šviesios atminties žinomas šalyje architektas Bronius Kazlauskas, kuris išėjęs į užtarnautą poilsį sugrįžo ūkininkauti į gimtąjį Svėdasų kraštą ir labai rūpinosi Vaižganto atminimo išsaugojimu. Broniaus ir jo brolio technikos mokslų kandidato Gvido Kazlausko iniciatyva pakeliui link Malaišių buvo pasodinta 120 liepaičių alėja, taip pagerbiant Vaižgantą jo 120- ųjų gimimo metinių proga. Vaižgantą mena ir Malaišiuose stūksantis įspūdingo dydžio akmuo, „Juodžiaus kelmu“ vadinamas. Būsimasis rašytojas vaikystėje prie šio akmens mėgo žaisti, ilsėtis, prie jo ateidavo ir tuomet, kai grįždavo gimtinėn po mokslų ar darbų pailsėti. Šį akmenį Juozas Tumas- Vaižgantas aprašė ir žymiojoje savo epopėjoje „Pragiedruliai“.
Svėdasiškis menininkas Aleksandras Tarabilda sukūrė dvi įspūdingas medžio skulptūras, skirtas Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjams – Severiutei ir Mykoliukui bei Rapolui Geišei. Ateityje šalia šių skulptūrų turėtų iškilti ir daugiau Vaižganto kūrinių herojų.

Aplinkos tvarkymu rūpinasi
seniūnija ir savanoriai

Nemažą teritoriją, kur stūkso Vaižganto paminklas, akmuo „Juodžiaus kelmu“ vadinamas, Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ herojams skirtos medžio skulptūros, prižiūri Svėdasų seniūnija. Ji skiria už pašalpas viešuosius darbus atidirbinėjančius piliečius nušienauti žolę, sugrėbti lapus, surinkti turistų paliktas šiukšles ir pan. Seniūnijos ūkvedys – vairuotojas Petras Šukys ne tiktai reguliariai į Malaišius atveža talkininkus, bet ir pats neretai griebiasi trimerio ar grėblio. Vaižganto gimtinėje aplinkos tvarkymo talkas organizuoja asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, kartais tokias talkas čia organizuoja ir Kauno anykštėnai.

Yra Malaišiuose ir senbuvių

Šiame rašinyje pasakojau tik apie be nuolatinių gyventojų likusį Malaišių etnografinį kaimą – Vaižganto Tėviškę. Tačiau dar yra laukuose „išsimėčiusių“ sodybų, kurios priklauso taip pat Malaišių kaimui. Svėdasų seniūnijos duomenimis, šiuo metu Malaišiuose deklaruoja nuolatinę gyvenamąją vietą du gyventojai. Tai visai netoli kelių Anykščiai–Rokiškis ir Savičiūnai-Vaitkūnai gyvenanti Bronė Dagienė su dukra Milda.
Akivaizdu, kad senieji, dar sėlių laikus menantys, Malaišiai nyksta, bet išnykti jiems dar nelemta…