Kiekvienas savu transportu - iš pieninės grįžta Kęstutis Žvirblis ir Jonas Klimas.
Netoli Svėdasų, dešiniajame upelės Šventosios krante, ant aukštų saulei šlaitus atgręžusių kalvų, nuo seno gyvuoja senasis Butėnų kaimas, ten tiesia gatve išsitiesusi jo istorinė „ūlyčia“, o aplink kelių kilometrų spinduliu po laukus, paupes ir pamiškes išsibarstę vienkiemiai. Nuo seno buvo didžiausias plotu ir gyventojais, jų kartais būdavo gerokai virš 400, parapijos kaimas, o naujų amžių vėjų nudilintas, nunykęs vos šimtu butėniečių dar gyvas ir viltingai laukia po pasaulį išsiblaškiusių vaikų sugrįžtant.
Dieviška upės dvasia
Pajusti kaimo dvasią ne kiekvienam duota, kur jos ieškoti, kur ji slepiasi, kur jai pajusti, širdimi sugauti tyriausios vietelės. Pirmiausia leidžiuosi į didingąjį, dabar nesupratingai susodintų pušynėlių užgožtą slėnį, be tų mano dar kadaise regėtų, įkvepiančių erdvių, žengiu prie upės į numylėtą vietą, ten kur suvešėję pakrančių žolynai vos menka proskyna atsiveria. Vis labiau į mūsų krantą įsigraužianti srovė didįjį mano vaikystės akmenį prarijusi, magiška upės trauka, paslaptis ypatingai pašvenčių vaikus amžiams užvaldžiusi. Skaidri tėkmė ir žolių užvaldyti šviesiausi smiltynų ir žvyrinėlių plotai, nėra nei kur žmogui, nei kur žuvelėm po maurus nesimaurojant pasimaudyt. O žuvelių, pastebėjau, kasmet vis daugiau – žvelgiu ir matau prie pat kranto srovėje plaukinėjančias žuveles, kuo giliau – tuo didesnes, šapaliokai ir kuojos, jau randasi nors nedidelių, buvusių šimtgraminių, šešėliais palei dugną baksinčių „kilbukų“. O, laimė, pastebėjau sprindinį, sumaniai tarp žolių besislepiantį lydekaitį – gal jis būsimasis nuolatinės margašonių buveinės – Mačeikos sietuvos valdovas.
Virš srovės be atvangos siuva, ant aukštesnių upės žolių, nendrių tupia paupio erdvių mėlynsparniai virtuozai laumžirgiai, dar ir žydkumeliais vadinami, karklų raizgalynėje, lyg pasiklydęs, po laimingos snaudos atsibudęs, suspurda mažų mažiausias paukštukas. Tokia kaitra, bet upė tiek pasikeitusi, tiek vandeninga, kad ten, kur trumpikių nesušlapdamas kadaise į aną krantą perbrisdavau, žengęs keli žingsnius, niurkteliu iki pažastų. Srovė sukūriuodama, sukdamasi ratilais lyg tai kažką sušnabžda – gal tai mylimos upės dvasia atsiliepia, į mane prabyla…
Kapinių kalvos godos
Gal ieškoti tos dvasios kapinėse, smulkių smulkiausių smėlio smilčių kalvoje, kapinyne kokio ir karaliai neturi. Ir čia tikras panteonas, guli čia dieviška šio žemės išmintimi turtingi ir paklydimais turtingi buvę, kai ką pavyzdingais ir keistokais darbais, pasakojimais vėliau gyvenantiems atminčiai palikę, tiltą tarp šimtmečiais čia gyvenusių ir dabar gyvenančių nutiesę.
Kryžiai, paminklai, brangiais, gal net šventais vardais išrašyti, kiti jau be ženklo saulės šviesa ir žemės vėsa dvelkiančiu pašvenčių smėliu pavirtę. Einu ir skaitau – Žvirbliai, Pakštai, Navikai, Juškos, Juzėnai, Milčiukai, Mačeikos, Valuntai, Vilučiai, Mikėnai, visų nesuminėsiu, apie kiekvieną skaitant vis kokia atminties banga užlieja, daugelį pažinojau ar bent jau apie juos girdėjau. Eini, stoviniuoji, žvelgi ir lyg tai kalbiesi, lyg būni su jais, tenai dausose besiilsinčiais ir besidžiaugiančiais, jais, kurie visi patogiai į šviesios, šventos žemės patalą daugiausiai į rytus atgręžtomis kojomis atgulė…
Vėjas gi klevų ir beržų viršūnėse vos sugaudoma dvasių kalba prabyla. Stabteliu pačioje viršūnėje, čia viens prie kito net keli visuomenės paminklai. Ant plokščio akmens liaudišku šriftu iškalti vos surandami žodžiai, kad čia auka Butėnų kaimo jaunimo jubiliejiniais 1901 metais, metalinis masyvus kryžius jau ne tas, jau naujai pagamintas, naujo pasaulio ženklu spinduliuoja. Čia pat ir cementinis butėniečių – katalikių moterų pastatytas betoninis kryžius, jau aptrupėjęs, dabarties katalikių pagalbos šaukiasi, 1940m. rugsėjo 8 – os, tautos šventės data pažymėtas, įrašu Dievo globos prašantis. Ir tautos atgimimo aukuras, iš skaldytų akmenų Butėnų jaunuolių atmintinais 1989 m. sumūrytas – ateik, atmink, pamąstyk, kas buvo ir kas dar bus, uždek žvakelę ir ant ateities aukuro pastatyk.
Tyli, lengvai, mažais žingsneliais per kapus nušiurena moteriškė, jos tamsi skara lenkiasi prie dar kauburiu gelsvuojančio kapo. Stebuklingai tvirta, nors kai kur samanėle žaliuojanti, kapines juosianti tvora – sodiečių sudėtinis darbas ir vietinių meistrų, tikrų betono karalių įsiamžinimas.
„Ūlyčios“ paveikslai
Ten, tolėliau išsistiepusiomis pušelėmis, gal savo seną istoriją bandantis paslėpti Bobakalnis, ten buvusi dvarvietė, dirvos nuolat kokių koklių ar šukių išberiančios. Senieji inventoriai detaliai užfiksavo, kur buvo dideli mediniai rūmai, klėtys, tvartai, bravoras, kur vartai ties kuriais piktas tijūnas šūkaudavo, pro kur pirmyn ir atgal ponų – Kušeliausko ar Komaro karietos dardėdavo, kur rykštės kruvinais kirčiais vergovės tvarką primindavo…
Geriau jau į senąjį kaimą trauksiu. Ten, kur senasis kryžius ties alyvų krūmu rymo, ant pajuodusio stiebo matyti meistro ranka išrėžti skaitmenys – 1892, pasigėrėtiną senumą ir tvirtumą žymi. Pieninės pajuodęs namukas, karnizais rantuotas raudonų plytų kaminas, laiptai, virš durų – 1930, mat tais metais čia pradėjo grietinę nugriebinėti, o butėniečiai vis daugiau pieno išsukdami rimtai Lietuvos eksportą remti. Boluoja kelių skelbimų lapai, vis dar tai vieta, kur nuo pat ankstyvo ryto pienanešių „ekspresu“ suplaukdavo žinios. Naujasis Rokiškio sūrio punkto paviljonas ryškai moderniai mėlynuoja, bet nebesėdi jau prie jo ant suolelio kaip kadaise pieną atnešę vyrai, nerūksta cigarečių dūmai, dabar žmonių ne tiek, o ir daugelis šiuolaikiškai skuba.
Damijono Prūso namas – toks didelis ir puošnus, su balkonu, kad nepatikėtum, jog suręstas beveik prieš šimtmetį vietoj turtuolio Augustino Žvirblio namų, neatsargių ruso mokytojo šeimynykščių sudegintų. Apaliutės gryčia, su savo asla, didele plūkta iš molio krosnimi, nors sukrypusi, sulinkusi, paslaptingai po aukštais beržais stūkso. Mokytojo Antano Pliupelio namas – erdvus, tarpukario pažanga, prie laiptų Gedimino stulpai ir didžiais negandų metais išsaugoti spindi, čia gyvenanti Aldona Murmienė šventėj visada trispalvę iškelia. Žvelgiu aukštyn, mano žvilgsnis gėrėdamasis šimtametės vinkšnos kamienu iki pat taisyklingu vainiku išsišakojusios viršūnės nuslenka, rodosi kartais už jos ir debesėlis baltas praplaukdamas užkliūva – dieviškai gražu, didinga, tikra, čia ir kaimo dvasiai plazdenti yra vietos. Sparnais sušlamėjusi tamsiu šešėliu iš aukštybių nusileidžia paukštė.
Pieninė ir vienintelis Žvirblis
Didi palaima šiltos, giedros vasaros rytą atsibusti gimtajame kaime. Paskutinėse besisklaidančiose ūkuotose sutemose snūduriuodamas per pravertą langą sugaunu naujos dienos gimsmo garsus. Neįtikėtina, kad pirmiausia kaimo gatve nugirgžda, nucypuoja arklio traukiamas vežimas. Tai ūkininkai Vita ir Jonas Klimai į ganyklas melžti karvių ir kitų galvijų sužiūrėti išsiskubina. Tik po geros valandėlės ima giedoti gaidžiai ir beveik tuo metu ima kaip kulkosvaidžiai kalenti gandrai. Jų čia daug, tame Butėnų, vietovardį lenkiškai pavartaliojus – gandrų – busilų, bucėnų kaime, vos ne kolonijomis jie čia gyvuoja, kai kur lizdas prie lizdo. Pateka saulė. Žmoneliai jau prie darbų, valgio ruošimo, gyvulėlių apėjimo, greitai viens po kito į pieninę skubinasi. O pieninės čia net dvi – vakaruose, buvusio pienininko Aloyzo Mikėno sodyboje įsikūręs kupiškėniškas „Muštuvis“ ir visai čia pat, prie gerųjų mano bičiulių Rimantos ir Kęstučio Žvirblių, įsikūrusi jau minėta rokiškėnų supirktuvė. Ten tad ir nukrypsta mano žvilgsnis. Vedėja Danutė Mikuckienė, jos steriliai baltas chalatas, spėriai sukasi, pasveria atneštą pieną ant nedidukių svarstyklėlių, jei reikia, į blizgantį „Alfa Laval“ šaldytuvo bosą supilti padeda, įrašo duomenis į sulanguotą knygą.Vikriai su bidonu įsirango per duris Dangiras Vilutis, šypsosi, linksmai kalbasi, energingas: ir savo ūkyje, ir kiaulių komplekse darbuotis suspėjantis vyrukas. Laima Jakubonienė taip pat atrieda automobiliu – pienuko atgabeno. Ir vėl rytmečio balsai, šypsena. K. Žvirblis savo bidonėlį atvežęs su patogiu nežinomo sodžiaus konstruktoriaus suraitytu rankiniu vežimaičiu, ir J. Klimas jau su arklioku iš vežimo kelia bidonus su savo bandos produkcija. Sukasi vyrai ir moterys greitai, nėra čia ko daug žiopsot, daug šnekėt, godotis: daug ar mažai „sūrininkai“ moka, juk vasara – kiti darbai laukia.
Prie pusryčių stalo dar valandėlę su vieninteliu didžiosios kaimo giminės Žvirblių pavardę nešiojančiu, didžiu istorijos žinovu, įdomiausių knygų skaitytoju Kęstučiu pasikalbu. Apie jo protėvius, kadaise dėl kraštinės gryčios „galiniais“ pavadintos, apie senelį, tėvus, dėdę Juozą, bandžiusį skleisti socialistines idėjas ir iš Argentinos išvarytą, dėdę Albertą, į tolimą Australiją pokariu pasitraukusį, tai į tėviškės kaimą ir nebeatvažiavusį. Ten tebegyvena lietuviška dvasia auginti vaikai, dukra Rita šiemet gyvos traukos protėvių žemei vedama į Butėnus paviešėti atvyko.
Anglams nebedirbsiu
Po daugelio metų pagaliau į tėviškę paviešėti, savo mamos 80 – čio šventėje ir Pakštų giminės suvažiavime dalyvauti, paulioti, pailsėti, prie gimtos žemės prisiglausti iš tolimosios Šiaurės Airijos, iš Belfasto apylinkių atvyko Virginijus Pakštas. Ėjau gi pro šalį, kai jis su dvyniu broleliu Augenijumi užustalėje po obelimi sėdėjo ir alutį gurkšnojo. Ilgesingai apie tėviškę prabilo, jau daug metų tenai, Anglijoje, vis prie techniškų nesudėtingų darbų, kokiu ten „vaizeriu“ tapti nesiseka, nes gerai tą paukštiška kalbą, angliškai išmokti nesiseka. Klustelėjau apie vaikystę, gyvenimą čia, apie mūsų tapsmą „kukurūzų vaikais“, kai tų amerikoniškų augalų labirintuose klajodami žaisdavome savo vaikiškus, bet „liaudies ūkiui“ kenksmingus žaidimus, tratėjo kukurūzinės špagos, aukštyn skriejo nulaužtų viršūnių „raketos“. O apie nuostabiausius dalykus Butėnuose, kurių taip emigracijoje trūksta. „Upė, upė, upė…“ – kartoja Virgius ir vis brolį Valdą važiuoti pasimaudyti kviečia.
Pakštai nuo amžių amžinųjų ir sėkmingiausi žvejai, juk jų senelio Vinco brolis Petras kaip koks džiunglių gyventojas giedrią vasaros dieną apsiginklavęs žeberklu gebėdavo daugybę didžiausių žuvų, snūduriuojančių ar lėtai plaukiančių skaidriame vandenyje, pribadyti. Tuo nustebino net sodžiuje viešėjusį ir visko pasaulyje mačiusį garsųjį geopolitiką profesorių Kazimierą Pakštą. Ir jie – Valdas ir Virgius žuvelės pavalgyti tolimajame krašte užsimanė, iš kažkur gavo venterį, kurį ankstų rytą paslapčia didžiajame Lokeso ežere užstatė. Rytais laimikį iš tinklo iškratydavo, taip sumaniai kelis mėnesius žūklavo, ungurius gardžiausius – keptus, virtus, rūkytus kasdien iki soties valgė, gimines, bičiulius dosniai vaišino – gyveno. Bet anglai nebūtų anglais, vos tik pastebėjo, tuoj pareigūnams pranešė ir taip baigėsi nelegali butėniečių žvejyba.
Susimąsto valandėlei Virgius, kilstelėjęs rankas sulenkia, raumenis įtempia – dar kietas seniokas, bet nebedirbsiąs anglams, nori namo į tėviškę, ir nesvarbu, ką žmona pasakys. Nors šį kartą dar sugrįš, juk ir bilietas skrydžiui orlaiviu jau nupirktas.
