Gimtosios Janulinės atmintį gaivinantis ir ne tik Dievu, bet ir šviesia kaimo ateitimi vis dar tikintis Rimantas Janulis (dešinėje) su Alfredu Baronu iš Butėnų.
Didysis Butėnų kaimas po 1912 metais įvykdyto išskirstymo į vienkiemius tarsi išsibarstė, išsiskirstė į atskirus kaimelius, atskiras vienkiemių kupetas, pakraštėlius, iš kurių į senąją kaimavietę, senąją „ūlyčią“ retai kas beužsukdavo. Pačiame kaimo pakraštėlyje, tarp miškų, raistų, kairiajame Vosintos upelės krante vienas netoli kito gyvavo Ažusienis – du iki šių laikų neišlikę vienkiemiai – Janulių ir Šaučiūnų gyvenimai.
Gamtos dvasia ir upelio
stebuklas
Kažkaip keistai atsitiko su jų valdoma žeme – keliuose laukuose ji tebebuvo rėžiuose, rėžiais buvo sudalinti ir miškai. Paslaptingos, senais ir vaizduotę žadinančiais vardais bylojantys miškeliai, laukai, paupeliai, paežerys. Čia Liesvinčiavietė – neatmenamais laikais, gal dar grafų Marikonių eigulį, miškų prižiūrėtoją gyvenus primenanti, joje buvusi tokia šviesi, taisyklingų formų pieva, o miškelyje nuostabūs bruknynai – čia pauogauti net Svėdasų žydai suvažiuodavo. Drėgna, baugia dauba išsitiesęs Dubaraistis, Užnugarės laukas Šlapiašilio link, Degučpuodis – vieta su apskritos duobės, kurioje Adolfas Janulis degutą degdavo, likučiais. Paslaptingasis Aklaežeris, nedidelis pelkynų apsuptas ežerėlis ir raistai su linguojančiomis samanomis ir šiokia tokia žole. Ją nupjovę rezginėmis ten kur sausiau ištempdavo, o beganant kartais karvė iki pat pilvo per linguojančią plutą įlūždavo. Tekdavo sutelkti kelis vyrus, kad išvaduoti. Daug šviesaus miško – didelės pušys, šen ten eglės, baltakamieniai beržai, melsvi alksnynai. O didžiausiais stebuklas – upelis, Vosinta vadinamas. Platus slėnis, vingiais, duburiais, seklumėlėmis, sraunumėlėmis, iš tolimo ežero Šventosios link sruvanti srovė. Skaidri – visur matyti dugnas, vagoje įstrigę akmenys ir žuvys. Jas gaudydavo ir bučiais, ir tinkleliais, ir pavasariop per nerštus žeberklais badydavo.
Kartą Sausalaukės, ano kranto gyventojai Gavenavičiai prie upelio buvojo – ji velėjo, o jis žvalgėsi. Ir pamatė labai didelę žuvį priplaukusią ir už akmens prisiglaudusią. Sugriebė lieptelio lentą ir taip taikliai ir stipriai kirto, kad didžuvė pritrenkta į paviršių išvirto, o iškepta sodietišką valgį karališkai pagardino. Smulkmė dideliais pulkais nardydavo, ties vieškeliuko brasta jų būdavę daugiausia – tarsi pripilta. Buvę ir vėžių, didelių, plačiažnyplių – tai ir tuos kas netingėjo ir gebėjo gaudydavo, virdavo ir besigardžiuodami valgydavo. Ir pasimaudyti čia gerų vietelių buvo. Ne upelis, bet tikras stebuklas, Dievo dovana. Ir gailėjo, iki šiol tebegaili žmonės, kad melioratoriai tėkmę į griovį įkalino, pievas tam kartui nusausino, bet upelio grožį sunaikino ir to griovio dabar beveik nelikę – užaugęs, užgriuvęs, vos vos sruvena.
Šaučiūnų pasaulį pravėrus
Prie smiltėto miško keliuko, miškų apsuptame vienkiemyje šeimininkavo Augustinas Šaučiūnas. Seseris – Kastutę išpasogino, už vyro išleido, Onutei – pamaldžiai, vienišai moterėlei padėjo Svėdasuose įsikurti. Pats vedė Marytę Gečiūnaitę iš Grikiapelių, susilaukė keturių dukterų. Žemės turėjo daugiau negu 30 ha, dirbamos gi gal tik 8 ha tebuvo, o visa kita miškai ir paslaptingi raistai bei pievos. Kaip prisimena jauniausia dukra Danutė, vertėsi neblogai, bet nelaimė – susirgo tėvelis, sunegalavo, kentėjo, manė pasitaisysiąs, gydytojų neieškojo ir pasimirė. Palaidojo Svėdasuose netoli koplyčios. Motina pasiliko su nedidelėmis mergaitėmis – jaunylė tai vos ketverių tebuvo. Bet motina kito vyro neieškojo, pati viena garbingai šeimininkauti ėmėsi – žemę didesnėms mergaitėms padedant įdirbdavo, kartais parduodavo miško – atvažiuodavo medienos pirkti net rusai nuo Dusynių prie Vyžuonų.
Buvo ji ir labai gera verpėja, audėja, kur kokį raštą pamačiusi tik atidžiau nužvelgdavo, o namo pargrįžusi imdavo ir tokį patį išausdavo.
Troba tikra aukštaitiška – tik įėjus priemenė, giliau kamara su girnomis ir kitais rakandais, gyvenama „gryčia“ su didele krosnimi, stalu, lovomis, suolais, šventais paveikslais ir laikrodžiu, mechanine gegute primenančiu valandas. Ir kitas galas – seklyčia, „kamarėle“ vadinama, taip pat neprastas, su grindimis, spinta, stalu, kėdėmis, komoda. Kasdienybę pagyvindavo atlaidai, kitokios šventės. Tada mama prikepdavo pyragų, o sudėdavo juos į skrynią priemenėje, tai kai dangtį atverdavo, taip užkvipdavo, kad niekur iš to kampo pasitraukti nesinorėdavo.
Kasdienybė – žąsys, vištos, kelios avys, arklys ir trys keturios karvės, kurias tekdavo ganyti. Kartą jau po karo pievoje beganant užėjo partizanai, paprašė atnešt vandens, o po to vienas paklausęs, ar juos pažinusi. Ta atsakė, kad ne, mat buvo girdėjusi, kad pažindama gali ir gyvybės netekti, nors pažino taip klustelėjusį kaimyną Steponą Šukį. Sesers Liudos vyro broliai Baronai buvo komunistuojantys, tad ir tą jungtis prie stribų būrio ragino. Bet uošvienė griežtai uždraudė ten veltis. Tada Vacį paėmė į kariuomenę – baugu, nukauti fronte gali. Atėjo broliai, nors tarsi ir savi, bet vienas įrėmęs pistoletą Šaučiūnienei į galvą šaukė: „Praryjai brolį, praryjai“.
Prievolės, pyliavos. Kartą užgriuvę aktyvistai norėjo konfiskuot turtą ir gal net įkalint ar į Sibirą išvežt. Sukėsi kaip išmanė, per pažįstamus Kupiškio teisėją papirko, visą tik papjauto kiaulio mėsą jam pakišo. Kolchozai nepatiko, labai griežtą tvarka ir darbas veltui, todėl greitai motina su dukromis išvažiavo gyventi į Uteną.
Išnykusi, bet dar gyva Janulinė
Pasakojama, kad Adolfas Janulis sumainė trobesiais, o gal ir žemėmis su Rozalija Baroniene. Baronai apsigyveno jų namuose beveik pačiame Butėnų ulyčios vakariniame pakraštyje, o Januliai įsikūrė pamiškėje prie Vosintos upelio. Linksmas, sumanus, bičiuliškas, dažnai ir išgerti ko stipresnio mėgstantis šeimininkas ne tik žemę dirbo, bet ir kalvėje triūsė. Darbo jam netrūko, mat čia toks paribys – ir iš Butėnų, ir Sausalaukės, Svėdasų, Grikiapelių žmonės atvažiuodavo. Kam arklį pakaustyt, kam akėčias, noragus pasmailint, kokį vežimą, važelį pataisyti. Pagalbon ir sūnūs augo, ypač mėgo čia pasikrapštyti, tėvo visas gudrybes permanyti smarkuolis Juozapas. Išdykęs, vis kokią eibę iškrėsti, ar net pasimušti, ką nors prikulti mėgo.
Šeimoje vaikų buvo gal aštuoni. Suaugo, kiek mokėsi, nesimokė, po pasaulį išsisklaidė. Namuose pasiliko šeimininkauti, tėvus karšinti Petras. Buvo jis vyras rimtas, šiek tiek net gimnazijoje mokęsis, demokratiškų pažiūrų – vienu metu net žurnalą „Kultūra“ prenumeruodavo. Daug kuo domėjosi, daug ką suprato – sovietmečiu net kolchoze buhalteriu, sąskaitininku darbavosi, reikalingas žmogus buvo, bet pernelyg sąžiningas – todėl atsirado kuo jį pakeisti.
Taip jau atsitiko, kad veikiai į tėviškę sugrįžo kur prisiglausti nerandanti sesuo Ona Češulienė su dukrelėmis. Ištekėjusi visai jauna už Juozapo Češulio, į Kušneriūnus prie Užpalių. Gero gyvenimo tenai nebuvo – žemės ne kažin kiek, o tuose pačiuose namuose dar glaudėsi ir kitas brolis su šeima. Dar krizė užgriuvo, visai į liūdesį įstūmė. Ir pasimaišė į užsienį užsidirbti keliauti viliojantys agentai, žadėjo puikias galimybes, greitą praturtėjimą. Užsirašė važiuoti į Braziliją. Nuplaukė ten, gyveno ir dirbo San Paule ir apylinkėse, dar kelis kartus atsiuntė laišką, pinigų, o gal dviem metams praslinkus visai pražuvo.
Tėvas pargrįžusią dukrą pirmiausią apgyvendino trisienyje pridurtame prie kalvės – jame buvo sumūryta krosnis, gana jauku, tad tiko gyventi. Gal po metų priešais savo sodybą, kitoje kelio pusėje surentė nedidžiausią trobelę. Kartais, jau visai vargui prispaudus, pagelbėdavo, bet Češunienė su dukromis turėjo verstis pati. Tai ir dirbo, tarnavo – verpė, pažiūrėdavo kieno namus, ėjo padiene į visokius darbus. Kai paaugo, pas svetimus duonos pelnytis išėjo ir dukterys. Jos tuoj trobelėje teliko trys. Ketvirtoji mirė, neatsigavo apsinuodijusi smalkėmis. Jas sugaravusias motina išmetė į lauką ant sniego – didesnės Julė, Genė, Marytė atsigavo, o mažylę Eleną teko nugiedoti į kapelius.
Neseniai pakalbinta jau devintos dešimties paskutinius metus begyvenanti Marytė prisiminė, kad pradėjusi ganyti dėdės Petro karves būdama septynerių. Daugiausia po miškus – taip mėgusi medžius, tą oro grynumą, aidu atsiliepiančias erdves, paslaptingus raistus. Visko būdavo – kai liūdna, verkdavo į valias, tiek kiek norėdavo. O kai linksma, tai dainuodavo. Dažniausiai mėgiamiausią „Aukštam berži gegutė kukavo, kai man mažų močiutė liūliavo…“
Piemenaudama turėjusi tris daiktus – lenktinį peilį virvele pririštą prie sagos ir į švarko kišenę panertą, rožančių bei botagą. Nusipjaudavo vytelių, storesnių stiebų – pindavo krepšius, pasimelsdavo, o botagu gyvulius suvaldydavo. Turėjusi dar ir lūpinę armonikėlę, tik groti nelabai sekėsi. Dėdė už darbą šį tą duodavo mamai ir visus metus, net tada, kai ganyti nereikėdavo, valgydino. Senelis vis gailėdavo, rūpinosi, kad ilgiau mergaitė pamiegotų, o štai močiutė griežtai – kad kuo stropiau dirbtų. Po giminiškų patyrimų iškeliavo jau ir visai pas svetimus tarnauti – Pauriškiuose, Bajoruose, Butėnuose, Svėdasų dvare pas ponus Juodviršius. Tuo pačiu ir pradžios mokyklą Butėnuose užbaigė, ir siuvėjos amato pasimokė, o vokietmečiu kaimynui iš gretimo kaimo įskundus, vos nebuvo išvežta darbams į Vokietiją. Tik sumani ir atkakli mama jau Rokiškin nuvežtą atvadavo. Pokariu Butėnus apleido, gyveno partizanų pabūgusio ir į Debeikius persikrausčiusio jau minėto dėdės Juozo ūkyje Barkuškiuose. Susikūrus kolchozams ir iš ten pasitraukė. Marytė išvažiavo į Vilnių, nuo 1951 m. jau vilnietė, sostinės gyventoja. Bet gal net kasdieną mintimis skrieja ten, kur maža lakiojo – Butėnų Ažusienį.
Nuostabusis Rimanto
pasaulis
Petro Janulio namuose gyventi pasiliko ypatingai gimtinę mylintis ir niekur iš jos keliauti nepanoręs sūnus Rimantas. Kolchoze nebuvo lengva. Tai tą, tai dar ką dirbo, kol tapo vairuotoju. Patiko ir sekėsi. Tokie laikai, tokia politika buvo, kad teko sodybą nugriauti ir keltis į gyvenvietę – statytis namus Butėnuose, senojoje ulyčioje. Gyvenimas ritosi tolyn.
Nūnai gyvena jau Svėdasuose, bet vis dažniau į tėviškės sodybvietę sugrįžta. Po to, kai Lietuva tapo nepriklausoma, kai vėl sugrąžino kadaise nusavintą žemę, miškus, Rimantas tarsi vėl sugrįžo ten su didele pavyzdinga meile, darbštumu. Pastatė kryžių, į storakamienę eglę įkėlė koplytėlę, privežė, eilėmis pristatė gražiausių akmenų, visokių dekoratyvinių skulptūrų iš medžių šakų, kelmų šakotųjų sukūrė. Yra čia paminklėlis ir Svėdasams, Alaušo varpas, žodžiai prasmingiausi. Galiausiai ir piramidę pastatė. Nelengva buvo, bet tai padarė pagal visas taisykles, į žvaigždes sėkmingiausias nukreipė, į Orioną.
Gali visi žmogeliai dvasinių ir kūniškų skausmų kamuojami čia lankytis, pabūti – tikėtina, kad pagerės. Ir visas miškas kaip sodas ar parkas, rodosi, nesimėto nei viena šakelė, nei vienas sausuolis nekėpso, griuvena netrūnija. Visokių įdomybių – ir raistai, slėniai, šviesūs keleliai tarsi pažintinis takas nužymėtas. O pakely ne tik gražiausi medžiai, bet ir didysis akmuo, ir buvusio partizanų bunkerio duobė. Gyvas miškas savo žolynais, paukščių, žvėrių balsais, uogomis grybais. Nepatingi, visokių gėrybių pasirenka, o besidomintiems labai įdomiai papasakoti geba. Labai dažnai ir upelį gražuoli, tarsi numirusį prisimena – buvęs toks žavingas, kad jo pažiūrėti ekskursijas vežti vertėjo.
