Kaimui vardą dovanojo bitės

Iš Anykščių pavažiavus 6 kilometrus rytų kryptimi link Rubikių ežero, kelias kerta seną ir gana didelį Bičionių kaimą. Pietiniu kaimo pakraščiu sruvena Anykšta, šiaurinį kerta siaurasis geležinkelis Anykščiai – Rubikiai su dar išlikusia, tačiau nenaudojama stotele. Aplink kaimą plyti dirbamos žemės laukai ir gretimi Burbiškio, Žežumbrio, Pagraužių ir kiti mažesni ir beveik be gyventojų likę kaimeliai. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, kaime nėra tuščių sodybų, o gyvenamąją vietą deklaruoja 32 gyventojai. Kaimiečiai neturi įkūrę savo bendruomenės, dalyvauja Burbiškio bendruomenės renginiuose.

Jaunimas buvo patriotiškas

Bičionyse ir dabar vienoje kitoje sodyboje stovi aviliai. Senovėje sodiečiai, matyt, vertėsi bitininkyste, nes iš šio verslo ir kildinamas kaimo pavadinimas.
Šiame kaime gimęs ir augęs, ką tik 85–metį atšventęs mokslininkas, istorikas, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, Anykščių rajono garbės pilietis Antanas Tyla turi surinkęs kaimo istoriją nuo 1765 metų, kai kaimas Ukmergės pavieto seniūnijų inventoriuose paminėtas kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdos. 1789 metais kaime buvo arti 100 gyventojų, o 1923–iais 55 sodybose gyveno net 266 žmonės. Užpraeito ir praeito amžių sandūrą žymi senosios už siaurojo geležinkelio esančios kapinės. Apsamanoję tvoros akmenys ir tik keli išlikę aptrupėję paminklai. Vienas jų žymi bene paskutinįjį 1926 metų palaidojimą. 1927 metais kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, 681 hektarą žemės padalinus 72 savininkams. Taigi, kaimas pasklido plačiai.
Profesorius A. Tyla gimė gausioje ūkininkų visuomenininkų šeimoje. Augo 6 broliai ir sesuo Julija, iš kurių į senąją sodybą rytiniame kaimo pakraštyje iš jų kartos sugrįžta tik jiedu, sodybą dalinasi ir jaunesnės kartos atstovai. „Po išskirstymo į vienkiemius sodybos buvo net anapus Anykštos ir kitoj pusėj geležinkelio, –  prisiminė profesorius. – Kai mano brolis Bronius su Antanu Levandavičium vasaros vakarais dainą užplėšdavo, aplinkiniuose kaimuose skambėdavo. 1942 metais mirus broliui.  Juozui, kuriam laikui dainos pritilo. Paskui atėjo ir kitos nelaimės. Pasklido gandas, kad per kaimus eina banditai, apiplėšinėja ir žudo žmones, tad kaimo vyrai greitai susiorganizavo į savigynos būrį. 1944–ųjų liepos 13–osios vakarą į mūsų sodybą atklydo ir apsistojo rusai. Pajutome jų poelgius, pažinome kultūrą. 1945 m. žuvo brolis Kazys, Kauno sukilimo dalyvis, partizanas, Žaliosios partizanų rinktinės vadas. Vėliau ištrėmė į Sibirą šeimą. Tremties išvengiau, nes mokiausi Vilniuje. Dar lydi vaikystės įspūdis, kai šaulių būrys iš Burbiškio su daina rudenį žygiuodavo šaudyti į Bičionių karjerą. Jaunimas buvo rimtas, organizuotas ir patriotiškas“.      
Pokariu iš Bičionių į Sibirą buvo ištremta 15 žmonių, tarp jų 5 Tylos.
Sukūrus kolūkį „Pergalė“, vėl iš viensėdžių žmonės buvo vejami į prie kelio besikuriančią centrinę gyvenvietę. Vienkiemius nušlavė dalį gyventojų į miestus nuvijusi melioracija.

Gyvena su sūnum ir anūkais

Vos penkeriais metais už profesorių jaunesnės gruodžio 6–ąją 80-metį atšventusios Bičionių vienkiemyje gimusios Julijonos Strazdienės ir profesoriaus A. Tylos gyvenimo keliai nesusikirto. „Žinau jų sodybą, pažįstu profesorių, – sakė garbaus amžiaus moteris, po vedybų atsikėlusi į vyro namus. –  Tylų šeimą ištrėmė į Sibirą, profesorius šiuose kraštuose retokai pasirodydavo“.
J. Strazdienė pagrįstai galėtų džiaugtis laiminga senatve. Jaukus, šiltas, suremontuotas trobos galas, o kitame įsikūręs sūnus Arūnas su žmona Laimute. „Namuose mažai būna, jis tolimų reisų vairuotojas, – sakė senolė, – tačiau marčią ir anūkus Ainį ir Rugilę kasdien matau. Ir vyresnis sūnus nenutolo, Anykščiuose gyvena ir dirba. Anūkė įsikūrusi Vilniuje, jau ir proanūkės Eivutės sulaukiau“. Moters gyvenimą ženklina ir skaudi netektis. Prieš 26 metus vos 54–erių sulaukusį amžino atilsio palydėjo vyrą Joną. „Abu sunkiai prie kolūkio fermose dirbome,- prisiminė J. Strazdienė. – Karves, prieauglį prižiūrėjo, susirgo nepagydoma liga ir mirė“.
Viena seniausių kaimo gyventojų tik geru žodžiu atsiliepė apie kaimynus, minėjo amžinybėn išėjusių šimtą trečiąjį gimtadienį  atšventusios muziejininko Audriaus Laskausko močiutės Teklės Savickienės, kaimo senbuvio Vlado Levandavičiaus ir kitų pavardes. Pasak jos, viena kaimo šimtametė gyvena mieste pas vaikus.

Šeimos buvusios gausios

Nors lauke jau buvo prietema, Vida Karvelienė su Burbiškio agroserviso kooperatyve dirbančia dukra Gražina šviesos dar nedegė, žiūrėjo televizorių. Iš stabtelėjusio mokyklinio autobusiuko išlipęs parstraksėjo pirmokėlis Sigitas. Gal prieš 100 metų statytoje troboje gyvenimas tekėjo įprasta kasdienine vaga. „Aš kilusi iš gretimo kaimo, nuo Elmiškio ežerėlio, – sakė V. Karvelienė. – Šitą trobą pirkome prieš 3 dešimtmečius iš Stasio Šližio, tačiau žinau, kad prieš jį čia gyveno Silickai. Rūsį ženklina įrėžti 1943 metai, bet troba tai daug senesnė. Prieš 10 metų miręs vyras kilęs iš gausios 7 brolių ir dviejų seserų šeimos, iš gretimo Žežumbrio kaimo  Aš irgi augau 8 brolių ir seserų apsuptyje“, – buvusias gausias lietuviško kaimo šeimas prisiminė V. Karvelienė.
Moterys gyvenimu ir valdžia nesiskundžia. Laiko karvytę, užsiaugina bulvių, daržovių.

Prisimena buvusį didelį kaimą

Anykščiuose gyvenančiu sūnumi Virginijum, Utenoje įsikūrusia dukra Violeta, 5 anūkais, kurie vasarą krykštauja erdviame kieme, ir gerais kaimynais džiaugėsi gatvelėje sutiktas Jonas Sereikis. „Didelis mūsų kaimas buvo, gyvenome anoje pusėje Anykštos“,- prisiminė J. Sereikis, į namus prie Anykščių – Rubikių kelio pas dėdę Povilą atsikėlęs apie 1956–uosius ir su žmona Irena jau sulaukę solidaus amžiaus. „Visos mūsų linksmybės kolūkyje prabėgo“, – šmaikštavo link apgriuvusių, buvusių kolūkio fermų ranka mostelėjęs vyras.  
-ANYKŠTA