Audronė Vilienė Miškiniuose gyvena jau arti dešimties metų
Anykščių rajone yra įregistruoti trys Miškinių kaimai: po vieną Svėdasų, Debeikių ir Kavarsko seniūnijose. Šį kartą užsukime į Miškinių kaimą, esantį už šešių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Svėdasų. Svėdasų seniūnijai ir Svėdasų parapijai bei Vaitkūnų seniūnaitijai priklausanti vietovė ribojasi su Bajorų, Jatkonių, Rimdžių, Vaitkūnų ir Zoviškių kaimais. Miškiniai įsikūrę abipus kelio Vaitkūnai-Jotkonys. Vakariniu kaimo pakraščiu teka Šventosios intakas-upė Jara, o į ją įteka sodžių kertantis upelis Pailgabradys.
Pavadinimas kilo iš pavardės
Manoma, kad Miškinių kaimo pavadinimas kilo nuo žmogaus – Miškinio pavardės. 1923 metų surašymo duomenimis, čia būta 12 sodybų su 70-čia gyventojų. 1910-aisiais kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet iš viso Miškinių žmonės turėjo apie 125 hektarus žemės.
1949-ųjų rudenį kaimas kartu su Gudonių ir Vaitkūnų sodžiais įjungtas į ką tik įsteigtą „Kibirkšties“ kolūkį, dar po poros metų priklausė sustambintam „Lenino keliu“ kolūkiui, o 1991-1992 metais, iki kolūkiečio pabaigos, pakeitus pavadinimą, buvo Malaišių ūkio dalimi.
Miškiniuose kapinių nebuvo. Tačiau seniau Amžinybėn iškeliavę Miškinių kaimo žmonės galėjo būti laidojami Vaitkūnų kapinėse, kurios buvo įrengtos ant aukštokos kalvos ir užėmė nemažą teritoriją. Jau daug dešimtmečių Vaitkūnų kapinėse nebelaidojama, ant „Kapų kalnelio“ čia išlikę tik keli gilią senovę menantys antkapiai, pokario metų aukų laidojimo vietą ženklinantis antkapinis paminklas bei Atgimimo metais pastatytas medinis kryžius.
Miškiniuose yra šešetas sodybų, tik dviejose iš jų nuolatinai gyvena žmonės- šeši gyventojai. Kai kurie Miškiniuose praleidžia savo atostogas, savaitgalius. Tačiau nuolatinę gyvenamąją vietą Miškiniuose deklaruoja tiktai vienas gyventojas. O tokio fakto, kad Miškiniuose kada nors yra gyvenę Miškiniai, neprisiminė nei vienas šių vietovių senbuvis.
Prisiminimuose gyvena
žmonės
Kolūkiniais metais vieškeliu pro Miškinius link Jotkonių ar Vaitkūnų kasdien važinėjo daugybė transporto: traktorių, sunkvežimių, lengvųjų automobilių. Mat, Jotkonyse buvo pastatytas didžiulis kiaulidžių kompleksas, į kurį buvo vežami pašarai, fermos darbuotojai. Čia stovėjo ir grūdų sandėliai bei kiti gamybiniai pastatai, netruko ir gyventojų. Į Jotkonis nuo Vaitkūnų buvo galima nuvažiuoti tiktai tiesiausiu keliu- pro Miškinius. Tris kartus per dieną pro Miškinius iš Anykščių į Jotkonis ir atgal pravažiuodavo maršrutiniai autobusai. Dabar tokie autobusai yra likę tiktai prisiminimuose. Iš Anykščių maršrutiniai „Autoveldos“ autobusai pasiekia tiktai Vaitkūnus, ir tai tiktai darbo dienomis ir mokslo metais. Savaitgaliais ir moksleivių atostogų dienomis jokie autobusai nebekursuoja ir iki Vaitkūnų. Na, o pro Miškinius dar pravažiuoja surinkti ūkininkų primelžto pieno pienovežiai, važinėja ūkininkų technika, čia užsuka autoparduotuvės, buitinius dujų balionus vežiojantys tiekėjai, kombinuotųjų pašarų pardavėjai, iš Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos atvažiuoja mokyklinis autobusiukas.
Vieną gruodžio dieną, kuomet pirmuoju sniegu jau buvo padabinti Miškinių laukai, užsukau į šį sodžių. Važiuodamas pro pakelėje stūksančias pirkias, kurios jau neberodė jokių gyvybės žymių, prisiminiau, kas kur yra gyvenęs, kieno kojos lietė trobų slenksčius, delnai – durų rankenas. Antai, Veronikos ir Jono Norvaišių troba. Tikriausiai, seniai kas nors vaikštinėjo po jų kiemą, skendintį aukštose žolėse. Kai dar gyveno senoliai, sodybos aplinka buvo rūpestingai prižiūrima, tvarkoma. Jonas Norvaišis labai mylėjo arklius, mėgo žirginį sportą, dalyvaudavo žirgų lenktynėse, ne kartą iš jų grįždavo su prizais… Pakilus vieškeliu į kalnelį, žvilgsnis krypsta į didelį sodą, erdvų kiemą ir čia stūksančią gražią sodybą. Ir iš šio namo kamino neberūksta dūmai. Šios sodybos šeimininkai Liuda ir Jonas Petroniai jau senokai iškeliavę Amžinybėn, tačiau tėvų šviesų atminimą saugo jų vaikai, nuolat sugrįžtantys Tėviškėn iš Utenos, Panevėžio ir kitų vietovių. Jie paveldėtos sodybos nepardavė, o ją rūpinasi, prižiūri ir ūkinius pastatus, sodą, bityną. Net iš pirmo žvilgsnio matyti, kad šie namai nelieka be priežiūros. Šviesios atminties Jonas Petronis buvo labai „ūkiškas“ žmogus, ilgus metus buvo renkamas kolūkio revizijos komisijos pirmininku. Jo žmona ūkyje bitininkavo, sąžiningai darbavosi kituose baruose. Nebėra Miškiniuose jau ir Zofijos Dilienės, Marijonos Šilinytės, Broniaus Šinkūno ir kitų žmonių, kurie liko tiktai juos pažinojusių žmonių prisiminimuose.
Darbštus, kaip ir motina…
Vienoje pakelės troboje Miškiniuose gyveno pirmaujanti kolūkio kiaulių šėrikė Alvyra Vilienė. Moteris buvo darbšti, labai pareiginga, tryško energija. Pasižymėjo principingumu, kolūkio valdžiai vis neduodavo ramybės, keldama viešumon visokius trūkumus. Ne visiems tokia kritika patikdavo, bet niekur nedingsi- tekdavo išklausyti paprastos kiaulių šėrikės priekaištų, pretenzijų, pasiūlymų ir imtis atitinkamų priemonių trūkumams pašalinti, darbo sąlygoms pagerinti ir pan. Alvyros gyvybės siūlas nutrūko autoavarijoje, kai moteriškė po darbo pėsčia grįžo į namus. Ant jos užlėkė pro šalį važiavęs sunkvežimis, vairuojamas vieno patrakėlio. Tasai kolūkio darbuotojas net vairuotojo teisių neturėjo, o užsimanė pasivažinėti sunkvežimiu. Ir pasivažinėjo… Po tokios „kelionės“ liko užmušta moteris, suknežinta mašina, o netikėliui vairuotojui teko sėdėti už grotų…
Toks pat darbštus, pareigingas kaip motina yra ir Darius Vilys, likęs gyventi savo vaikystės ir jaunystės kaime- Miškiniuose. Darius su šeima gyvena savo tėvų namuose ir rūpestingai juos tvarko, prižiūri.
Tikėjausi Darių sutikti ir pasišnekučiuoti. Tačiau nepasisekė. Pasirodo, jisai darbuojasi elektriku UAB „Anykščių Vosinta“, tad grįžta iš Svėdasų į Miškinius tiktai vakarais. Ir vis tik kelionė į Miškinius buvo neveltui : mielai su žurnalistu pabendravo Dariaus žmonelė Audronė Vilienė.
Dešimtmetis Miškiniuose
Audronė vyro gimtinėje- Miškiniuose gyvena arti dešimties metų. Ji dirba karvių melžėja pas vieną vaitkūnietį ūkininką. Pas ūkininką traktorininku dirba ir sūnus Tomas. Kitas sūnus Arūnas įsidarbinęs automechaniku Utenoje. Dar jis ir Krašto apsaugos savanoris. Dukra Simona- dar Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos dešimtokė. Todėl dar į Miškinius atrieda mokyklinis autobusiukas. Šiaip jų šeima nesijaučia gyvenanti kur nors užkampyje. Būna ir atokesnių vietovių, „Dievo užmirštų“ kampelių. O čia, pasak Audronės, nors maršrutiniai autobusai neatvažiuoja, ne tokia ir bėda. Ir ji su vyru, ir sūnūs turi vairuotojų teises, tai, prireikus, galima šen ar ten nuvažiuoti nuosavu automobiliu. Į Miškinius užsuka autoparduotuvės, beveik į kiemą atvežami dujų balionai, kombinuoti pašarai, stabteli įvairūs prekeiviai. Viliai laiko pora karvučių- tik pieno neparduoda supirkėjams, o sunaudoja savo reikmėms. Naminis sviestas, sūris, kiti pieno produktai – nepalyginami su pirktiniais. Kiaulių neaugino ir neaugina – juk Darius dirba kiaulininkystės komplekse, tad yra atitinkami draudimai, veterinarinių taisyklių reikalavimai. Draudžiama komplekso darbuotojams savo privačiuose ūkiuose laikyti kiaules. Pastebėjau, kad pastaruoju metu jų sodybos vaizdas yra pasikeitęs, kieme atsirado naujų statinių. Iš tiesų, Viliai susirentė dailią pirtelę, matyti, kad ir gyvenamasis namas šiek tiek paremontuotas, patvarkytas…
Vilių šeima šiame sodžiuje- ne vieninteliai gyventojai. Jų kaimynystėje gyvena Edmundas Vaitkūnas, kuris paremontavo, patvarkė šviesios atminties Marijonai Šilinytei priklausiusį namuką. Trobelė buvo kukli, nedidukė, bet Edmundas sugebėjo namelį prikelti naujam gyvenimui. Neatpažįstamai pasikeitė ir kiemo vaizdas: ant šulinių atsirado dailūs stogeliai, buvo įrengta graži pavėsinė, dera ir kiti statiniai. Tądien, kai lankiausi Miškiniuose, namuose nepavyko užtikti ir Edmundo. Pasitenkinau tiktai „neakivaizdiniu“ apsilankymu jo kieme.
Nėra nei gatvės, nei kaimo
pavadinimo
Pasak Audronės Vilienės, liūdna, kad Miškinių kaimas lyg ir yra, lyg jo ir nėra. Kitur kaimuose yra gatvių pavadinimai, įrengtos ir lentelės su vietovių pavadinimais. Miškiniuose to nėra. Todėl būna sunkumų tiems, kas ieško Miškinių. Važinėja, klaidžioja, ieško, klausinėja. Moteris vylėsi, kad kada nors kaimo ir gatvės pavadinimai tikrai atsiras, kad jie bus tikrai paženklinto Miškinių kaimo gyventojai, turės gatvės pavadinimą ir namo numerį.
Po apsilankymo Miškiniuose, gyventojų išsakytą pageidavimą perdaviau Svėdasų seniūnijos seniūnui Valentinui Neniškiui. Pasirodo, ir Miškinių, ir kitų panašių nedidelių sodžių gyventojų prašymų tiesiog negalima įvykdyti. Kelininkai įrengia vietovių pavadinimų lenteles tiktai gyvenviečių statusą turinčiose vietovėse. Gatvių pavadinimai suteikiami tiktai toms vietovėms, kuriose yra ne mažiau dvidešimties kiemų. Deja, Miškiniuose per mažai kiemų, ši vietovė – ne gyvenvietė. Tokiu būdu Miškiniai neturės nei gatvės, nei kelininkų įrengtos vietovės pavadinimo lentelės.
„Peno“ turėjo archeologai
Prieš kelias dešimtis metų Miškinių kaimo teritorijoje, netoli Jaros upės, Svėdasų girininkijos 65-ojo kvartalo pietvakarinėje dalyje, intensyviai darbavosi archeologai, tyrinėję Miškinių pilkapyną. Jie čia surado įvairių senienų, būdingų I tūkstantmečio viduriui. Miškinių pilkapyną, kuris paskelbtas archeologiniu paminklu, sudaro keturi pilkapiai.
-ANYKŠTA
