Kauno technologijos universiteto „Santakos” slėnyje apsilankiusi Stanfordo universiteto mokslininkė Jae Rhim Lee nustebino kolegas kauniečius kitokiu pažiūriu į per tūkstantmečius daugelyje tautų susiklosčiusias tradicijas mirusiuosius laidoti žemėje ar kremuoti palaikus.
Ekologiškiausias būdas būti palaidotam, mokslininkės teigimu, yra tuomet, kai po mirties kūnas keliauja ne į karstą ar į krematoriumą, o „atiduodamas” grybui – gluosninei kreivabūdei.
„Šiandien vis daugiau žmonių renkasi kremavimą, nes mano, kad tai yra natūralus būdas sugrįžti į gamtą ir ją tausoti, deja, taip nėra. Degimo procesui reikia ne tik milžiniško kiekio energijos, bet į atmosferą, dirvožemį ir vandenį patenka daugiau kaip 260 mūsų kūne esančių toksinų: cigarečių dervos, įvairių buitinių valiklių. Net jei ir manote, kad surengsite „žalias” laidotuves, to nepavyks padaryti, nes didžiausias taršos šaltinis – mūsų miręs kūnas,” – sakė Stanfordo universiteto mokslininkė.
„Santakos” slėnyje ji papasakojo apie pradėtą „Amžinybės laidojimo projektą”, kurį sukurti padėjo mokslininkės domėjimasis mirties fakto neigimu ir kaip tai išpažįstama įvairiose kultūrose.
„Dar prieš pradėdama projektą, mąsčiau apie žmonijos po savęs paliekamas atliekas ir šiukšles. Pabandžiau suvokti, kaip mes priimame ir savo pačių kūną. Supratau, kad mūsų kūnas – įrodymas, kad esame mirtingi. Mūsų kūnas kasdien išskiria įvairias „atliekas”, tačiau per ilgą laiką dalį perdirbtų kenksmingų medžiagų vis tiek pasilieka savyje. Kūnas po mirties irgi tampa dar viena atlieka, kurią paliekame po savęs”, – teigė amerikietė, kuri savo projekte remiasi unikaliomis JAV paplitusiomis laidotuvių tradicijomis.
Pasak jos, nesunku pamatyti, kaip kultūrinis mirties neigimas – nenoras patikėti, kad žmogaus nebėra ir jis sugrįžo atgal į gamtą, veda prie siaubingų laidojimo tradicijų. Viena tokių – JAV laidotuvėse įprasta kūną prieš laidotuves apdirbti baisiu kancerogenu formaldehidu. Kad miręs žmogus atrodytų ne miręs, o tik prigulęs snūstelti. Taip bandoma paneigti mirtį. Ir tik neseniai JAV vyriausybė šią cheminę medžiagą patvirtino tikru kancerogenu – anksčiau jis buvo įtrauktas tik į numanomų vėžį sukeliančių medžiagų sąrašą. Pastebima, jog be šios pavojingos medžiagos, tradicinėse laidotuvėse galėtume rasti dar daugybę toksinių dalykų,- pradedant karstą dengiančiu laku, baigiant gausybe sunaudojamų gamtos išteklių.
„Dar savo projekto pradžioje teko studijuoti pas mokslininką mikologą Paulą Stametsą, laikomą mikologijos krikštatėviu. Jis kalba apie grybą, kaip organizmą tarp gyvybės ir mirties. Būtent grybai yra patys geriausi pasaulyje skaidytojai. Jei ne grybai, mūsų planeta būtų viena didelė šiukšlių krūva. Grybai ne tik perdirba mūsų sukuriamas įvairias atliekas, tačiau sugeba išvalyti ir pramonės sukuriamus toksinus, įsiskverbiančius į žemę. Grybas – simbolis, galintis ne tik padėti atsikratyti mirties neigimo, bet ir priimti ją, kaip natūralią gyvybės ciklo žemėje dalį.
Savo projektui po ilgų tyrimų atrinkau dviejų rūšių labiausiai tinkančius grybus – šitakę ir visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, augančią gluosninę kreivabūdę. Pasilikau prie pastarojo grybo, nes jis – nepretenzingas valgytojas. Kitaip tariant, gali suskaidyti praktiškai bet kokią medžiagą. Ši kreivabūdė auga labai greitai ir jau buvo žinoma kaip puiki toksinų valytoja. P. Stametsas su ja sėkmingai yra įveikęs ne vieną gamtinę katastrofą – pavyzdžiui, išvalęs gamtoje išsiliejusį kurą.
Su žmogaus kūnu dar neteko atlikti eksperimentų, bet gluosninę kreivabūdę išbandžiau su gyvūno mėsa. Tačiau tai buvo tik pirminis pabandymas, tad tikslių mokslinių išvadų dar negalime padaryti”, – pasakojo KTU „Santakos” slėnio viešnia iš JAV, pripažinusi, jog naujam laidojimo būdui (apvilkus mirusiojo kūną specialiu kostiumu – platforma, ant kurios grybiena vešėtų) neabejotina, dar ilgokai truks paprasčiausio žmogiškojo supratimo ir pritarimo. Nes žmonės nei savo sąmonėje, nei kultūroje nepasirengę priimti tokių laidojimo inovacijų, kaip „Amžinybės laidojimo projektas”.