Pašvenčių šviesa krinta į gėlėmis žaliuojantį Vlados Aldonos Karanauskienės kambarį.
Dešiniajame Šventosios krante, patogiai įsispraudęs tarp Žaliosios ir Butėnų kaimų žemių, vis dar gyvuoja gražus, kadaise lyg Čiurlionio karalių delnuose spindėjęs jaukus Šaltinių kaimas, nuo seno priklausęs Janonių dvarui, ponui Jaugeliui. Ten lažo atlikti uoliai žmoneliai eidavę. XIX amžiaus pradžioje buvę 3 sodybos, vienoje ir Šaltinių šeima gyvenusi. 1923 m. surašinėtojai užrašė 4 kiemus su 22 gyventojais, o ir dabar, net stebėtina, dar daugiau nei dešimt žmonių čia gyvena…
Skalsu kalbos
Kreipiuosi ir prašau ką nors pasakyti apie kaimą Svėdasų seniūną Valentiną Neniškį.
Kaip visada, jam skalsu kalbos, juk čia jo neapkaltinsi – ir jis turi seniūno pareigybinę instrukciją, kur apie pasikalbėjimus su tokiais kaip aš raštininkais nėra nė žodžio. Bet kai ką pavyksta išgirsti – kad kaimas gražioje vietoje, kad jame yra ir kapeliai, ir koplyčia. Tiesiog abu kartu prisiminėme, kaip dar pirmajame naujosios nepriklausomybės penkmetyje, dar vadovaujant viršaičiui Vitalijui Kalendai, už valstybines lėšas buvo restauruota kapinių tvora, vartų arka ir pati koplyčia. Kol dar buvo kam, žmonės rinkdavosi ten pasimelsti gegužės vakarais, į gegužines pamaldas, mat atgaivintas buvo ir altorius, kuriam šventųjų skulptūrėles išdrožė svarbiausias šio mano rašinio herojus Stasys Karanauskas.
Prie dieviškųjų šaltinių
Senoji kaimo gatvė, kur trobesiai beveik stogais lietėsi ir kaimynas kaimyno vos ne visas paslaptis žinojo, driekėsi šviesioje aukštumėlėje priešais upę, dar čia pat ir mažesnis upelis Naruntis vinguriuoja. Didingu slėniu pasišokinėdamas per akmenis iš aukštumų nusileidęs ramiai puola į Šventosios glėbį.
Gyventojai vandenį tik iš dieviškų versmių naudojo – gėrė iš net kelių tyriausių šaltinių, iš upių sėmė, kadaise nė vieno šulinio nebuvo išsikasę. Tik vėliau, į tolimesnius vienkiemius sodžiaus žemių pakraštėliuose išsikėlę, pirmiausia Rimkai bei Tuskeniai šulinius išsikasė, bet vis mėgdavo prie pamėgtų šaltinių sugrįžti, dieviška dovana pasidžiaugti ir atsigaivinti.
Visai netoli nuo milžiniškomis vinkšnomis apkaišytos senosios sodybvietės, prie pačių kaimo kapinaičių, susirentė vienkiemį Karanauskai. Poetingi žmonės, uoliai, su meile smiltynus arė, ką su Dievo padėjimu išauginę, džiaugėsi ir bitelių kelis kelmus senasis Bronius turėjo, ilgai jis pašvenčių malonumais džiaugėsi – daugiau nei devyniasdešimt metų pagyvenęs, pasimirė ir buvo čia pat prie namų, senajame kapinyne palaidotas. Ūkyje sūnus Napoleonas šeimininkauti liko, vedė, vaikus augino ir vaikaičiais džiaugės. Stanislovas į mokslus, į darbus nuostabiausius bei menų kurti išėjo. Savo drožtais stogastulpiais, velniukais, dievukais ir kitokiomis figūrėlėmis išgarsėjo, ir tėvų kapą puikiausiu ąžuolo paminklu su Mergelės Marijos skulptūra pažymėjo. Dar ir užrašė, kad tai jis, sūnus dėkingas, savo rankomis šitą monumentą iškalė. Ir rašyti, eiliuoti Stasys gebėjo ir dar geba, net poemą skambią prieš tris dešimtmečius gimtajam sodžiui sudėjo.
Poemos takeliais
Sueiliuotuose poemos „Šaltiniai“ posmuose S.Karanauskas savo potyrius, gamtovaizdžius, istorinius įvykius ir nutikimus smagiausius į gražiausius paveikslus supina.
Išnyra gi istorija iš vasaros rytmečio klampių ūkanų, iki pat pažemių dengiančių slėnį – net takelį sunku surasti po kojom. Palengva budindama iš nakties pasakų pasaulį, išskaidydama ūkus pakyla saulė, spindi pievose rasa, dūzgia bitės, giedrą dangų viršūnėmis aukštosios pušys laiko – kad nenukristų.
Atmerkęs akis dar vaikas, autorius žvelgia į gumbuotą aslos paveikslą, girdi jaukiai murkiantį, svečius pranašaujantį katiną, po trobą, tarp saulės tvilksnių besidraikančio dūmelio ir blynų kvapą. Motiną, skarute apsirišusią, prijuostę užsijuosusią, prie krosnies vikriai besisukinėjančią ir Vienažindžio giesmę tyliai niūniuojančią – juk čia Aukštaitija. Darbai laukuose, šienapjūtė, tvankus, prakaitu apliejamas vidurdienis, o ant stalo dubuo korių su kvapniu medumi ir ką tik darže nuskintais agurkais, tik pasemtas šaltinio vanduo – pasakiškai skanu.
Ir čia smiltėtu takelio vingiu į kiemą suka svečias – „Tatuliukas“ iš Butėnų. Jis tarška, barška, atsidūsta ir sustoja po varinių indų našta. Jis juk šaltkalvis nagingiausias, juos sutaiso, sulituoja. Kalbos tuoj pilnas kiemas ir troba – kas ten ar ten, kada tai buvo, bet nepražuvo, o atmintyje ryškiausiai užsiliko. Štai apie arkliavagio gaudynes jis pasaką tuoj riečia ir šituose namuose gyvenantys šį tą prideda, patikslina. Mikitos iš Žaliosios įspėti tą naktį vyrai su basliais vagišių laukė. Sugavo vieną, tas norėjo jų širmuosius nuvaryt – tad mušė, talžė nevidoną – teismu savuoju teisė. Ir apie šlubį iš Butėnų, kurs luošystę savo vogdamas aveles, iš anapus upės valtele plukdydamas, pelnė – uoliai jį, kai sugavo, mušė – pagal to meto papročius, teisingai baudė. Visko, oi, visko, ir labai gero, ir blogo tais laikais nutikdavo.
Ten, kur Šventoji, kur
galaktikose žvaigždės spindi
Poemoje apie kaimynus savo taikliai jautriai kalba. Tuskenis štai prie arklio prisiglaudęs, ašara ištryško – sūnus egzaminų gimnazijoje tai neišlaikė, ir vėl reikės mokėt už mokslą, kursą pakartot. Senasis Juozas Rimkus, taigi mūryt ir statyt pamišęs – sodyboj savo jau kaimelio pakrašty, tarsi Žaliojoj paminklą Lietuvai pastatė. Kapines Šventupio, po to šaltinių tvirta modernia iš balto mūro siena juosė, čionai dar ir koplyčią, bokštas jo aukščiau, o rūsiuos tai visai šeimai gausiai išliejo kriptas. Likimas toks nuožmus – neteko savo paruoštan guolin amžinybės atsigulti, mirtis ištiko Sibiro taigoj.
Pavasariais ištvindavo, banguodavo kaip marios visu slėnio pločiu upė. Senajam Karanauskui dar nutiko – medienos sandėlio sargybinį žyduką, kuris namely savo, jau apsemtam „Gevalt, gevalt…“ pagalbos šaukėsi. Senolis Karanauskas pavojų nebodamas savuoju luotu, jau permirkusį, bet ir nudžiugusį žmogelį ten, kur saugus krantas, plukdė.
Žmogus į Dievą panašus – šviesus ir tyras buvo jo veidas, vis pašvenčiais po sodžius ir žiemą per sniegynus basas vaikščiojo ir braidė. Vaikai galvojo jį pamatę, kad taip vaikšto, ir šviesią ateitį jiems žada Kristus.
Apydėmės akmuo didžiulis, prie kelio jis stūksojęs, didžią, kartais šiltą, bet gruoblėtą nugarą ištiesęs, riba dvarų seniausia, ir žinyčios, kur ir Perkūnui meldės, atminimas. Per Akmenynę, akmenis didžiausius šniokščianti srovė, jau sutemos ir ten gal gelmėje tamsiojoj lyg šuo už upės, loja milžinas – Šventosios šamas. Rugpjūčio jau naktis išgiedrėja, ne tik skliautai ir pakraščiai, skaidru, skaidru aplinkui, ir štai tada palaimos valanda ateina. Taip saugiai pro didžiausios vinkšnos vainiką žvelgti tik aukštyn, kur mirga žvaigždės žalsvų galaktikų dugne.
Dvarų valdas mistinis
akmuo skyrė…
Buvau prie tų dieviškųjų šaltinių dar žiemai viešpataujant. Ėjau vaikystės takelių ieškodamas, vėl ta vinkšna gėrėjausi, pašvenčių oru, laisvu ir išganingu gaivinausi. Užsukau ir į jau visai naują, iš molio iškeltomis sienomis, jaukią ir jaunos vilties kupiną trobelę. Kažkur antrame aukšte pravirko kūdikis ir jaunų tėvų ritmo tądien savo klausinėjimais nenorėjau trikdyti. Prisiminiau ir už upelio gyvenančią Danutę Mikuckienę – sumanią ir daug kam kasdieniame gyvenime reikalingą moterį, kurią anksčiau prie Butėnų priskirdavome. Bet ne – čia, Apydėmėje, esąs vienkiemis nuo seno Šaltiniams priklausė, o senųjų dvarų valdas ne upelis, bet mistinis akmuo skyrė.
