Tikriausiai ne veltui Motinos dieną minime bundant gamtai – besiskleidžiantys medžių pumpurai, nedrąsiai į saulę galvas keliančios pavasarinės gėlės – lyg pačios atgimstančios gamtos dovana gyvybės nešėjai. Nesvarbu kaip – gėlės žiedu, bučiniu į gyvenimo vargų išvagotą skruostą, ar iš beprotiškos rutinos išbraukdami valandą ir ją skirdami pokalbiui su Mama… Tikiu, kad ir ant Amžinybėn išėjusių Motinų kapelių suliepsnos žvakelės, pražys pavasarinių gėlių žiedai, o tylioje maldoje bus padėkota už tai, ko nespėjom pasakyti Joms esant šalia…
Psichologai teigia, kad per didelis vaikų prisirišimas prie motinų, jiems suaugus padaro „meškos“ paslaugą. Subrendęs žmogus, jautęs ypatingai stiprų ryšį su Mama, nebemoka gyventi savarankiškai, gyvenimo iššūkiai jam tampa tikra našta. Ypatingai toks žmogus subyra netekęs Motinos… Tyrimų faktų neginčysiu, mokslininkai tikriausiai remiasi stebėjimais, pacientų istorijomis, praktika…
Tačiau moksliniai darbai – tik išvados. Tu jauti džiugesį, galėdamas apkabinti Mamą. Aš jaučiu skausmą ir kaltę, jaučiuosi nuskriausta nesustabdomo Visatos laiko, kad per greitai suskaičiavo Jai Žemėje skirtą laiką. Žmogus, jautęs nuolatinę Motinos kontrolę, matyt, galėtų, pasidalinti kitais išgyvenimais…
Prieš keletą metų kalbėjausi su viena anykštėne, kuri labai atvirai pasakojo, kad mirusią Mamą „paleido“ tik praėjus penkeriems metams… Psichologai, matyt, tai įvardintų kaip nesveiką būseną… Gyviesiems – Žemė, mirusiems – Rojus. Tik žodžiai, kaip ir daugeliu kitų atvejų, lieka žodžiais…
Neseniai skaičiau režisieriaus Vytenio Pauliukaičio interviu apie atsisveikinimą su garbaus amžiaus sulaukusia, sunkiai sirgusia savo motina. Vyras pasakojo istoriją, kuria pragmatikai ir realistai turbūt nepatikėtų, tačiau bionergetikai jo pasakojimą įvardijo vos keliais žodžiais. Režisierius atvirai kalbėjo apie tą dieną, kai Amžinybėn buvo pašaukta jo Motina: „Visą naktį prabudėjau prie sunkiai sergančios motinos Kauno klinikose, ryte, kadangi turėjau svarbų susitikimą Vilniuje, mane pakeitė brolis. Susitikimo metu pasijutau ypač blogai, skaudėjo širdį, drebėjo kojos, pylė prakaitas… Išsikviečiau taksi ir parvažiavau namo. Vos įėjęs į butą, sulaukiau brolio skambučio, kad prie 10 minučių Mama mirė… Nesuprasdamas, kas su manimi darosi, apie tai pasikalbėjau su viena bionergetike, ji mano būseną įvardijo labai paprastai: „Vyteni, Mama tave paleido…“ Tik dar metus žvilgsnis kliūdavo už telefono ragelio, nes nesąmoningai jaučiau pareigą jai paskambinti…“
Skaitydama vienos psichologės mintis, kad vaikui kenkia Motinos sąmoningas ar nesąmoningas žinojimas, kad jam viskas bus gerai, nesutinku. Kokia jaučiausi stipri, kai net garsiai to neišdardama, bet jausdama širdimi, Mama žinojo, kad man bus viskas gerai… Tas žinojimas padėjo daugeliu atvejų, net nesusimąstydavau, kad gali nepasisekti, kad suklupus, neatsikelsiu, kad gerumo pilna širdis suabejos mano pasirinkimu. Daugiau tokių žmonių, kurie besąlygiškai tikėtų mano sėkme, kol kas gyvenime nesutikau…
Mamai labiausiai esu dėkinga už laisvę ir pasitikėjimą, neprisimenu jos pakelto balso, jau nekalbant apie ožiukams varyti skirtą rykštelę ar į kampą pabertų žirnių. Nebuvo mano Mama ypatingai išsilavinusi, dirbo paprasta darbininke, tačiau gal kartais klysdama, o gal tiesiog motiniškos nuojautos vedama, auklėjo taip, kaip mokėjo…
Dabar visuomenėje įsigalėjęs terminas „supermama“, tai tokia Mamytė, kuri viena ranka keičia sauskelnes, kita verda košelę, į dalykinius susitikimus nešasi vos kelių mėnesių sulaukusį kūdikėlį ir visai nesidrovėdama kolegų akyse jį maitina krūtimi. Tai moteris, kuri gali viską, išskyrus subarti vaiką, pasakyti jam „ne“, viešojo maitinimo įstaigose leisti „eiti galva“, nes to reikalauja prieraišiosios motinystės teorija.
Amerikiečių žurnalistė Pamela Druckerman, jau keletą metų gyvenanti Paryžiuje, išleido bestseleriu tapusią ir į 13 kalbų išleistą knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“. Graibste graibstoma ši knyga, kurioje žurnalistė atskleidžia prancūzų vaikų auklėjimo taisyklės. „Ačiū“, „prašau“, „laba diena ar labas vakaras“ – šie žodžiai mažiesiems prancūziukams skiepijami nuo pat gimimo. Tai, kad vaikas galėtų pertraukti suaugusiųjų pokalbį, taip pat laikoma labai blogo tono ženklu. Kai žurnalistė pradėjo rinkti medžiagą šiai knygai, prancūzai stebėjosi, kodėl apie tai rašoma – juk tai savaime suprantami dalykai… Beje, dar vienas pastebėjimas, kuris, matyt, nelabai patiks „supermamytėms“, bet prancūzės laikosi požiūrio: „Laiminga, susitvarkiusi, savimi spėjanti pasirūpinti mama = laimingas vaikas“.
Tad rytoj, kurie skubėsim pas savo brangiausią žmogų, nesidrovėkim pasakyti „ačiū“ už tai, kad esi Tu ir esu aš… Tie, kurie degsim žvakę ant išėjusių Motinų kapo, bent maldoje padėkokime už laiką, praleistą kartu…
