Kasmet, gegužės 7-ąją, minima spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžoma lietuvių kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.
Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Kitos tautos neturi tokių žodžių – spaudos draudimas, knygnešys, „graždanka“, o Lietuvoje jie visiems suprantami. „Knygnešių gadynė“ prasidėjo po 1863 metų sukilimo numalšinimo, kai buvo uždrausta lietuviška spauda. Ją atgavome tik 1904 m. Iki tol daugybė knygnešių, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, įvairiausiais būdais gabeno į Lietuvą lietuviškas knygas. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis.
Nuo lietuvių raštijos pradžios iki 1864 metų (per 300 m.), lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750. Nuo draudimo pradžios iki 1883-ųjų – t. y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdintos 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903-ųjų, neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos.
