Kaip tampama milijonieriumi (I dalis)

Beveik keturias dienas buvau milijonieriumi. Galėjau milijonieriumi likti net ir visiems laikams. Tačiau pagalvojau, kad kam man tie baltarusiški rubliai…Iš trumpos mano kelionės po Baltarusiją vienas stipriausių įspūdžių liko pinigai. Gardine išsikeitęs šimtą eurų, gavau pusantro milijono baltarusiškų rublių ir, kol juos išleidau, džiuginau kasininkes. Pirkdamas laikraštį paduodi pardavėjai pluoštą pinigų – ji ką nori tą išsirenka, mat, jei pats skaičiuosi, tai laikraštis pasens.

Batų dėžė dirba pinigine

Iki šalia Lietuvos ir Lenkijos sienų esančio Gardino atvažiavau „Kautros“ autobusais – iš Vilniaus su persėdimu Druskininkuose. Bilietas kainavo vos 13 eurų. Dėkui, Vygantui Šližiui – autobusai patogūs, kelionė trumpa ir maloni. Nuo Druskininkų iki Gardino 40 kilometrų. Optimistams nurodoma, kad 10 val.45 min.iš Druskininkų išvažiuojantis autobusas Gardiną turi pasiekti vidurdienį. Mes Lietuvos – Baltarusijos sieną įveikėme sėkmingai, beveik be muitininkų ir pasieniečių išsidirbinėjimo, bet kelionė truko vis tiek dvigubai ilgiau, nei nurodyta autobuso biliete. Didžiuliame autobuse važiavo keliolika žmonių, regis, vien tik baltarusiai – kelios iš Druskininkų SPA į Gardiną grįžtančios poros bei penkios gražios merginos. Tos visą kelią ginčijosi, ar į Antaliją patogiau skirsti iš Bresto, ar iš Lvovo. Merginos zyzė, kad vairuotojas sustotų prie bemuitės parduotuvės („duty-free“)  ir į ją nubėgusios po kelių minučių grįžo su pilnais barškančiais polietileniniais maišais. Matyt, pirko gėrimus. Matyt – alkoholinius.  

Jau prieš išvažiuodamas į Baltarusiją padariau didelį atradimą. Žemėlapiuose riebūs siūlai, vaizduojantys geležinkelio bėgius iš Lietuvos, veda ir į Gardiną, ir į Lydą. Tačiau, kai kurį laiką piktai pakalbėjau su kompiuterio monitoriuje šviečiančia bilietų pardavimo sistema, o paskui save išvadinau asilu, šitą mano paties savęs charakteristiką patvirtino ir Vilniaus geležinkelio stoties informatorė. Moteris didžiai nustebo, kai ėmiau domėtis traukinio bilietais į Gardiną ar Lydą. Tiksliau, bilietų tai yra, tačiau vienintelė keleivinio geležinkelio transporto arterija, jungianti Lietuvą su Baltarusija, veda per Minską. Būdamas Lydoje, kur geležinkelio stotis, kaip Vnukovo aerodromas, atkakliai bandžiau geležinkeliu grįžti į Lietuvą, tačiau vėl išgirdau neramų stoties informatorės balsą. Į Adlerį iš Lydos traukiniai važiuoja, o klausimas apie ryšį su Lietuva, sprendžiant iš stoties darbuotojos veido, buvo toks kvailas ir nepadorus, lyg norėčiau keliauti į Merkurijų ir dar ją vadinčiausi drauge…

O Gardine labai norėjau valgyti, todėl labai norėjau konvertuoti eurus į nekonvertuojamus baltarusiškus rublius. Su baltarusiais gera kalbėti. Normalūs žmonės, rusiškai supranta, bet man nuo to nebuvo geriau. Keityklą radau su lenkų turistų pagalba. Vietiniams, matyt pinigų kaitaliojimas nėra aktualus. Paskui supratau, kad apskritai valiutos keityklų Baltarusijoje nėra daug – net kioskuose ir mažose parduotuvėlėse galima atsiskaityti banko kortelėmis. Baltarusija šioje sferoje gal net toliau pažengusi nei Lietuva. Grynųjų ten reikia tik einant į mokamą tualetą, aukojant bažnyčiai, na gal dar ir ne visi muziejai bei prekiautojai suvenyrais turi kortelių nuskaitymo įrenginius. Tiesa, ir vietinio susisiekimo maršrutiniuose autobusuose bei taksi kortelių skaitytuvų nemačiau, bet taksistai mielai ima eurus ir dolerius ir juos vertina vienas prie vieno. O maršrutinių autobusų vairuotojai pinigus deda į batų dėžes ir po reiso, matyt, buhalteriui atneša kelis kilogramus pinigų.

Vienoje iš Gardino senamiesčio gatvelių, pabandęs pavalgyti, buvau nepatenkintas. Pasirodė, kad visur viskas kainuoja apie 10 eurų: ir sriuba apie 10 eurų, ir kepsnys – 10 eurų, ir salotos – 10 eurų. Pamatęs picerijos iškabą – nudžiugau, juk picerija ir Baltarusijoje turėtų būti picerija. Tačiau, kai prišoko rūbininkas, paaiškėjo, kad mano picerija – prabangus restoranas, su prie stalo palydinčia mergaite… Sau įrodžiau, kad nesu alkanas ir už lėkštę sriubos, 50 gramų degtinės ir puodelį kavos palikęs 200 000 rublių (13 eurų), išdidžiai pakilau nuo stalo. Beje, vietinės degtinės puslitris ten kainuoja pastebimai mažiau, nei lėkštė sriubos.

Viešojo maitinimo įstaigų kainos man buvo vienintelis kainų paradoksas – paprastose kavinėse pietūs gali kainuoti 50 eurų, o valgykloje, kur taip pat skanus ir šviežias maistas, sočiai prisikimši už du eurus. Visa kita, regis, subalansuota – muziejų lankymas, kelionės tarpmiestiniu transportu, taksi paslaugos kainuoja pigiau nei Lietuvoje, maisto produktų kainos parduotuvėse – panašios kaip pas mus. Baltarusija savąją rinką saugo net labiau nei embargus į kairę ir į dešinę skelbianti Rusija. Tad net dideliame baltarusiškame supermarkete yra pakankamai nyku – atrodo yra visko, ko širdis geidžia, kaip iš televizijos reklamos: ir ten pilkas sedanas, ir ten pilkas sedanas… Viena moteriškė aiškino, kad pasienio Baltarusijos miestų gyventojai maistą perka Lietuvoje, neva jų pieno produktai prasti, o mėsa brangi. Na baltarusiški sūriai į sūrius nelabai panašūs, tačiau kiti pieno produktai, mano galva, nepriekaištingo skonio, o mėsa lyg ir panašiai kainuoja kaip Lietuvoje. Bet, gal čia tik man taip atrodo… Nepratus prie baltarusiškų kainų 100 000 ir 120 000 yra panašūs skaičiai, o patyrusiam skaičiuotojui tarp šių skaičių – 20 proc. skirtumas…    

Taksistams patiko striukė

Prieš kelionę į Baltarusiją žmona nupirko striukę. Labai gražią, su trim užtrauktukais ir oranžiniu pamušalu (gal tikėjosi, kad nuo pat Gardino atsispindėsiu). Su tokia striuke jaučiausi pirmas vyras Gardine. Deja, į striukę (ir į mane) dėmesį atkreipė ne Baltarusijos gražuolės, o taksistai. Nakvynės internetu neužsisakinėjau, nes neradau pigių variantų. Visur vienam žmogui nakvoti yra brangiau nei dviese ar keturiese, o Baltarusijos miesteliuose neradau nieko pigiau kaip 30 eurų. Kita vertus, svarsčiau, jog gal nurodymas internete, kad viešbutis yra miesto centre, baltarusių supratimų reiškia tą patį, kaip anykštėnams sodyba prie ežero, nuo kurios iki ežero dešimt minučių kelio… automobiliu.  

Viename iš Gardino viešbučių už lovą paprašė 50 eurų, beieškodamas kito viešbučio užklydau į geležinkelio stotį ir taksistų pasiteiravau apie nakvynę. „Ar iš Maskvos būsi?“ – vienas paklausė. „Taip. Tik gyvenu tadžikų kvartale, todėl mano akcentas specifinis.“ – atsakiau. Vyrams, matyt, patiko atsakymas, jie ėmė girti mano striukę, aiškintis, kuriam ji geriausiai tiks. Supratau, kad taksistai išsidirbinėja, bet vakarėjančio Gardino stotyje toks jų elgesys man pasitikėjimo savo jėgomis nedidino… Galų gale daugiausiai šnekantis ir beveik dvimetrinis skustagalvis pareiškė, kad žino puikų butą už 20 eurų ir tuoj mane ten nuveš. Dar kartą save patikinau, kad manęs pjauti nėra prasmės, ką dar be tos striukės su trim užtrauktukais iš manęs atimsi, ir sėdau į taksi. Buto šeimininkei sumokėjau pinigus, taksistas prisistatęs, kad jis Vitoldas palydėjo į butą senamiestyje. Gal kokių 15 metrų ploto bute dviaukštė lova, tačiau sprendžiant pagal dekoracijas, patalpos skirtos apskritai nemiegojimui – visur prikabinta vainikėlių, balandėlių, angelėlių ir dirbtinių gėlių. Įkvėptas aplinkos Vitoldas pažadėjo man devintą valandą vakaro pristatyti prostitutę.Gyniaus, kad nereikia man jos, kad aš didis keliautojas. „Tada varom devintą valandą į klubą – teličaitę („tiolka“) išsirinksi pats.“ – metė alternatyvų pasiūlymą. Ėmiau dar intensyviau aiškinti apie kilnius savo kelionės tikslus, pasaulio pažinimą, įstabią Baltarusijos kultūrą. Matyt, perlenkiau, nes tada Vitoldas metėsi į kitą kraštutinumą. „Žinai – rytoj iš ryto, devintą valandą važiuojam po šventas vietas. Aš tau parodysiu bažnyčias, šventas vietas, galėsi prisisemti švento vandens. Pusę Baltarusijos parodysiu už 80 eurų. Papasakosiu apie mūsų karalių Vytoftą, apie kunigaikščius Radzivilas.“ – neatplėšiamai prilipo taksistas Vitoldas. Iš man išnuomoto buto jis ilgai nenorėjo išsinešdinti, kartu rūkėme jo cigaretes „Minsk“. Taksistas guodėsi, kad per parą tik kokių 15 eurų uždirba ir neslėpė, kad mano kelionė po šventas vietas jam atneštų savaitės uždarbį (Jei būtume drauge ėją per klubus, matyt, baltarusis taip pat būtų gerai uždirbęs…). Tik vargais negalais Vitoldo atsikračiau. Tiesa, jis ir atsisveikinęs nepaliko manęs be dėmesio – 9 valandą vakaro paskambino prostitutės klausimu, o 9 valandą ryto priminė, kad nedera praleisti progos pigiai gauti švento vandens.          

(II dalis bus spausdinama ateinančio šeštadienio „Anykštoje”)