Parodyti pirštą milicininkui
Iš Slonimo ketinau važiuoti į Baltarusijos pietvakariuose esantį Brestą. Atstumas tarp šių miestų tik geras šimtas kilometrų. Tačiau, kai rytą atėjęs į geležinkelio stotį žvilgtelėjau į žemėlapį, supratau, kad tas šimtas kilometrų bus labai ilgas – traukiniu iš Slonimo pradžioje reikia važiuoti į rytus, iki Baranovičių ir tik iš ten, atsidūrus Minsko-Bresto trasoje, keliauti į pietvakarius… Sumečiau, jog net jei ir pavyks Baranovičiuose greitai sulaukti Bresto traukinio, vis tiek visą dieną keliausi. Kol geležinkelio stotyje Rodeno „Mąstytojo“ poza žiūrėjau į žemėlapį iš autobusų stoties išvažiavo vienintelis tos dienos tiesioginis autobusas į Brestą.
„Į kokį miestą artimiausiu metu bus autobusas?“ – keistokai paklausiau kasininkės, nes kilo įtarimas, jog Slonimo stočių (ir geležinkelio, ir autobusų stotys viena šalia kitos) prieigose sėdėsiu iki vakaro. „Lydos autobusas tuoj išvyks“, – akivaizdžiai nustebusi, jog žmogus nesvarbu, kur važiuoti, paaiškino kasininkė. Lyda, tai Lyda…
Iš Slonimo į Lydą, paskui iš Lydos į Naugarduką ir iš Naugarduko į Lydą važiavau „Maz“ autobusais. Man šis prekinis ženklas siejasi tik su dideliais ir piktais sunkvežimiais, tačiau pasirodo ir „Maz“ ir autobusų gamyba labai puikiai užsukta. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad Baltarusijoje nėra vakarietiškų autobusų, tačiau aš mačiau tik „Mazus“. O jei autobusas ne baltarusiškas, tai ir numeriai lietuviški arba lenkiški… Yra didelių minkštųjų „Mazų“, bet man teko tik maži, kieti ir barškantys…
Pakeliui iš Slonimo į Lydą vairuotojas keleiviams pastūmė dėžutę su pluoštu bilietų. „Imkit, kas bilietų neturit – matau transporto miliciją“. Iš seno modelio „Žigulių“ išlipęs pagyvenęs, orus, storas milicijos viršila keleivių bilietų netikrino, bet už kažką barė autobuso vairuotoją. „Žiūrėkit, koks šiknius, karjerą baigia sėdėdamas „Žiguliuose“, turėdamas tik viršilos „makaroną“, o vaikšto kaip generolas“, – garsiai komentavo vienas iš dviejų ant galinės sėdynės rymojusių pagiringų keleivių. Autobusui pajudėjus, tas pats vyras milicininkui pro autobuso langą parodė vieną pirštą… Ir nieko. Pareigūnas apsimetė, kad nemato. O sako, dar Baltarusija nedemokratiška valstybė.
Lydoje, nuo autobusų stoties išėjęs kur akys veda, pataikiau į Gedimino bulvarą, kuriuo žingsniuojant pasirodė gražuolė pilis. Labai graži… Visai neseniai atstatyta geltonom skylėtom plytom. Šalia pilies – turizmo informacijos centras, jame gavau lankstinukų, bet darbuotojai paaiškino, jog nelabai ką yra Lydoje žiūrėti, turizmo esmė – pilis. Šalia pilies – prabangus viešbutis „Lyda“. Už 20 eurų gavau jame kambarį. Kambarys – idealus, visiškas „jevroremontas“. Tik prie riebaus medinio bumbulo prikabintas kambario raktas kėlė šypseną, labai jau akivaizdus disonansas su europinio lygio kambariu. Dar nustebino, kad išsikraustydamas iš viešbučio turėjau kambarį „priduoti“. Tarnautoja pasirašė kambario pridavimo aktą ir liepė jį nunešti į registratūrą. Paskui prisivijo su buteliu alaus. „Jūs pamiršote!”. Sakau: “Tyčia palikau, vakar nusipirkau, bet neišgėriau… O neštis sunku“. Moteris liko stovėti su buteliu rankoje lyg stabo ištikta.
Šalia viešbučio „Lyda“ stovi, tiksliau sėdi, skulptūra „Komandiruotasis“, joje pavaizduotas vyras su lagaminu. Jei „Komandiruotam“ užmini ant kojos, lankydamasis Lydoje turėtum praturtėti… Keistas prietaras. Bet gal jis vyrams nėra taikomas.
Pro „Lydos“ viešbučio langus matosi pilis, Slonime pro viešbučio langą žiūrėjau į bažnyčia, o Gardine – į srities centro administracinį pastatą. Žodžiu, visur gyvenau geriausiose vietose.
„Pats tu Gediminas…“
Lydoje ir Naugarduke lyg ir neneigiama, kad šie miestai geriausius laikus išgyveno, kai buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi arba, sakykim, neignoruojama lietuviška kilmė. Baltarusiškame buklete rašoma, kad miesto Lyda pavadinimas greičiausiai kilo nuo žodžio „lydimas“ (iškirstas ar išdegintas miško plotas), tačiau nepaaiškinamas, kokios tai kalbos žodis…
Lydą tais pačiais 1323 m., kaip ir Vilnių, įkūrė Gediminas. O Naugardukas neva įkurtas dar X amžiuje ir neva Naugarduko pilyje buvo karūnuotas Mindaugas. Netoli Naugarduko gimė Adomas Mickevičius. Rusiškoje „Vikipedijoje“ jis vadinamas lenkų ir baltarusių poetu, lietuviškoje „Vikipedijoje“ nurodoma, kad A.Mickevičius kalbėjo lenkiškai, bet jo giminė save laikė lietuviais.
Lydos pilyje, man į ją užsukus, vaikščiojo karžygiu apsirengęs vyras. „O! Smagu, patį Gediminą sutikau“, – užkalbinau. „Kokį dar Gediminą?“ – suirzo karžygis, nusprendęs, jog jį su kažkuo painiojau. Kičinėje Lydos pilyje rengiamos įvairios edukacinės programos, bet pati pilis kelia liūdesį. Stačiakampis gardas vidury miesto, aplinkui daugiabučiais. Naugarduko pilies vietoje likę tik griuvėsiai, bet ten daug gražiau. Nuo to pilies kalno atsiveria panorama, švilpauja vėjas, tiesiog girdžiu A.Mickevičių kartojant: „Tėvyne Lietuva, tu man brangesnė už sveikatą…“ Tiesa, vėjui nurimus prisimenu, kad Juozas Erlickas paaiškino, kad šiuos žodžius kartojęs poetas buvo jaunas, sveikas ir nelietuvis.
Lydoje – 100 tūkst. gyventojų, Naugarduke – 30 tūkst. Naugarduko senamiestis renovuotas, jaukus. Panašu, kad tuoj renovuos ir pilies griuvėsius, nes ant piliakalnio mūrijamas kažkoks kuoras. Naugarduko pavadinimas kilęs nuo Novgorodo. Naugardukas, atseit mažasis Novgorodas. Tik kažkodėl mums mažas Novgorodas yra Naugardukas, o slavams – Novogrudokas. Linksmai baltarusiai rašo Lietuvos kunigaikščių vardus: Keistut, Olgierd, Jagailo, Vitoft. Tik Gediminas likęs Gediminu. Beje, informaciniame leidinėlyje nurodoma, kad Lydoje testamentą parašė kunigaikštis Aleksandras Jagelonas, kurio žmona Eliena Jonovna buvo Ivano III duktė. Jagelonas, matyt, Jogailos palikuonis, o Jonovna – tėvavardis, pradžioj išverstas į lietuvių kalbą, o paskui „atrusintas“…
Rusiška „Vikipedija“ nurodo, kad vienas iš įžymių Naugarduko gyventojų buvo A.Mickevičiaus sukurtas personažas Gražina. Išeitų, jog Brisius ir Paskenduolė buvo garsiausieji anykštėnai.
Lyda pagal išplanavimą yra tipiškas milijoninis Rusijos miestas, kuriam šiek tiek pritrūko gyventojų – daugiabučiai, plačios gatvės, gamyklų kvartalai, didžiulis geležinkelio mazgas… Automobilių eismas Lydoje kitoks nei Gardine, taisyklių Lydoje laikomasi mažiau preciziškai. Gardine nemačiau nė vieno valkatos, net žmogaus, panašaus į valkatą, o Lydoje, jų nors tvenkinį tvenk… Spėju, kad valkatos iš Gardino išvežami kaip prieš Maskvos olimpiadą sostinės valkatas, kad juodaodžių svečių negąsdintų, sugaudė ir išgabeno į provinciją. „Duok „petaką“, – Lydoje paprašė nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis individas. „Petakas“- tai čia kas?“ – paklausiau. Valkata neatsakė, bet žvilgsniu prašė neapsimesti durnium. Įbrukau jam pluoštą banknotų – visus, kurie su vienu ir dviem nuliais, o tas paėmęs pinigus nepatenkintas nuėjo. Daviau žmogui gal 3 tūkstančius rublių, o jis pyksta… Paskui permečiau, kad tie 3 baltarusiški tūkstančiai yra gal 20 eurocentų. Tik tada toptelėjo, jog „petakas“ – tai 5 tūkst. rublių…
Tualetų karalienės
Rytų slavų viešieji tualetai verti daugiatomių traktatų. Žavesys. Prie Lydos autobusų stoties – prabangus mokamas tualetas. Vyrų ir moterų skyrius administruoja skirtingos darbuotojos. Abi jos šalia savųjų durų turi autonominius gėlių darželius ir juos puoselėja. Klientui einant į tualetą atsakinga darbuota atsitraukdama nuo savo gėlių darželio labai akivaizdžiai demonstruoja, kad paimti iš tavęs 3 tūkst. 500 rublių už viešnagę jos vadovaujamoje įstaigoje, poniai yra didelis nepatogumas. Jautiesi kaltas… Tualetinis popierius visuose matytuose tualetuose yra išduodamas atsakingos darbuotojos, kabinose jo, žinoma, nėra. Kai kur, įeinant į tualetus, stovi stalai, ant kurių pridėta priplėšytų popieriaus lapelių… Kai administratorė nusisuka – griebi tris lapelius ir sprunki, jog nesučiuoptų.
Kartą nebeturėdamas baltarusiškų rublių, į tualetą prasprukau už metalinį eurą, o tai yra keturis kartus daugiau nei oficiali 3 tūkst. 500 rublių paslaugos kaina. Ach, kaip artistiškai administratorė savo mimikomis mane smerkė, nužiūrinėjo, galvodama, kokį sprendimą priimti, kol galų gale kilniai atsiduso ir oriai pratarė „Da ladno…“ ( „Na, gerai…“)
„Gyvulys. Kvailys. Laukinis. Tvaju mat! Šitaip prišiukšlinti!“, – būdamas tualete išgirdau moters tiradą iš gretimos kabinos. Pasirodo, klientui išėjus, jo veiklos patikrinti iš karto nuėjo atsakinga darbuotoja, o tas gyvatė, pasirodo į skylę buvo nepataikęs… Moteris valydama tualetą taip rėkė ir savo instrumentais daužė sienas, jog tūnodamas gretimoje kabinoje pamiršau, ko aš čia atėjau. Ai, galvoju, pakentėsiu iki Vilniaus, juk nuo Lydos iki mūsų sostinės – vos 100 kilometrų…
451376 945266This kind of publish appears to get yourself a lot of visitors. How will you acquire traffic to that? It provides a fantastic unique twist upon issues. I guess having something traditional or perhaps substantial to give info on will be the central aspect. 159455