
Gerbiamieji, privalome matyti valstybę ilgalaikėje perspektyvoje. Didžiulė problema išlieka demografinė padėtis ir jaunimo emigracija.Bendrasis žmonių judėjimas pamažu stabilizuojasi – pernai išvyko daugiau nei 36 tūkstančiai, o parvyko 24 tūkstančiai žmonių. Tačiau jaunimo emigracija didėja – prarandame pačius darbingiausius – išsilavinusią, veržlią, technologijas įvaldžiusią kartą. Valstybės pareiga išlaikyti arba atkurti ryšį su savo piliečiais. Nors Konstitucija dėl dvigubos pilietybės yra griežta, laikas ieškoti konkretaus sprendimo, kaip padėti išsaugoti pilietybę užsienyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms, nepažeidžiant nacionalinių saugumo interesų. Ne duoti ar dovanoti, o išsaugoti prigimtinę teisę ir vieną svarbiausių įrašų ne tik pase, bet ir gyvenime. Tam reikia visos tautos apsisprendimo. Apsisprendimo reikia ir dėl ekonomikos augimo spartinimo. Tam turime visas prielaidas, turėkime ir ambicingų tikslų. Esame pažangi ir ekonominės gerovės žingsniui pasirengusi valstybė: sklandžiai įsivedėme eurą, bendrasis vidaus produktas vejasi Europos Sąjungos vidurkį, pasaulio rinkoms siūlome aukštos kategorijos paslaugas ir produkciją, sparčiai auga informacinių technologijų ir gyvybės mokslų industrija. Šiemet pradedame derybas dėl Lietuvos narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Tai mūsų pasiekimų įvertinimas. Daugeliu rodiklių lenkiame Vakarų Europos šalis. Valstybės finansų būklė – stabili, įsiskolinimai – nedideli, kreditai – pigūs, turime dėkingą geografinę padėtį, darbščių žmonių ir puikią infrastruktūrą. Trūksta tik kryptingų sprendimų, kad Lietuvos ekonomika augtų greičiau ir būtų patrauklesnė verslui plėtoti. Tik tuomet ženkliai, o ne minimaliai padidėtų algos, gyvenimas šalyje būtų prognozuojamas, mažėtų ilgalaikių problemų – stabilizuotųsi „Sodra“, jaunimo emigracija, nyktų socialinė atskirtis. Jau pasiekėme, kad kiekvienam sprendimui būtų taikomas antikorupcinis vertinimas. Būtina matuoti ir ekonominio naudingumo bei šalies konkurencingumo matu. Dideliu ekonomikos stabdžiu tapo nelanksti mūsų darbo rinka. Žmonės skundžiasi, kad neturi darbo, verslininkai tvirtina, kad neranda darbuotojų. Net 70-čiai procentų darbdavių trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, o 55 procentai jaunimo dirba jų išsilavinimo neatitinkantį darbą. Konkurencingumo tyrimai rodo, kad darbo santykiai Lietuvoje yra reguliuojami griežčiausiai Europos Sąjungoje. Pastabų dėl to nuolat gauname ir iš Europos Komisijos, ir iš tarptautinių ekspertų. Darbo rinkai būtini sprendimai negali būti paklaidinti „socialinio modelio“ labirintuose. Vyriausybė privalo iš mokslininkų pasiūlytų priemonių atsirinkti ir įgyvendinti bent kelias reikalingiausias darbo santykiams liberalizuoti. Bet tai būtina daryti tariantis su visais socialiniais partneriais. Ekonomikos vystymuisi svarbu modernizuoti ir atpiginti Valstybės turimus duomenis. Tačiau kol kas valstybinė įmonė Registrų centras už viešų duomenų teikimą susižeria dešimtis milijonų eurų. O Susisiekimo ministerija, tiesiogiai atsakinga už prieinamas ir patogias vartojimui duomenų bazes, dar tik skrebena Atvirų duomenų koncepciją planuodama, kaip paprasčiau „įsisavinti“ ar „pasisavinti“ informacinei visuomenei skatinti skirtus europinės paramos milijonus. Jau išleisti 38 milijonai eurų, kuriant elektronines sveikatos paslaugas. Tačiau tai nesumažino eilių poliklinikose ir nepagerino gydytojų darbo sąlygų. Informacinės technologijos yra didelis mažos šalies privalumas. Deja, Lietuvoje tai, kas su jomis susiję, dažnai tampa ne valstybės pažangos ir kokybės ženklu, o kenksmingo pasipinigavimo simboliu. Todėl svarbu kiekviename žingsnyje kovoti su korupcija, kuri išlieka vienu pagrindinių stabdžių gerovės valstybės kūrimo kelyje. Kol kas kova su korupcija lieka geriausiu atveju – formalumas. Turime Seimo patvirtintą Nacionalinės kovos su korupcija programą. Bet nacionaliniu mastu kova vyksta vangiai. Institucijų antikorupciniai planai pilni menkaverčių priemonių. Vietos savivaldos įstatymo pataisos numatė savivaldybėms prievolę steigti antikorupcines komisijas. Jeigu tai nevirs eiline veiklos imitacija, gali tapti veiksminga imuniteto sistema. Realią veiklą privalo vykdyti ir Savivaldybių etikos komisijos – iš 60 savivaldybių tokias turi tik 17.Lietuva priskiriama šalims, kurios kovoja su korupcija ir siekia būti skaidresnės. Pareigą kovoti su mūsų geresnį gyvenimą atitolinančia blogybe – suprantame. Pagal korupcijos suvokimo indeksą šiemet iš 43 pakilome į 39 vietą. Savo vidines kovos su korupcija taisykles jau turi ir socialiai atsakingas verslas. Jose juodu ant balto parašyta – kyšininkaujančiam darbuotojui – jokio pasigailėjimo.Sako, tai veikia.Suveiktų ir nacionaliniu mastu. Principinga vadovų pozicija lemia labai daug. Bendromis jėgomis ištrauktume valstybę iš korupcijos pelkės.
Gerbiamieji, suremti pečius privalome ir dėl socialinės atskirties.Ne tik skurdas, bet pirmiausia abejingumas suskirsto visuomenę į socialines grupes ir suklijuoja etiketes. Žmogaus savijautą šalyje lemia kiekvieno mūsų požiūris į šalia esantį. Visuomenės brandą rodo valstybės ir kiekvieno mūsų gebėjimas padėti sergančiam, vargstančiam, senstančiam ar suklupusiam žmogui. Požiūris į beglobius vaikus – iškalbingiausias mūsų socialinės politikos atspindys. Surasti šeimas 4 tūkstančiams vaikų – nėra neįveikiamas tikslas. Bendras verslininkų ir nevyriausybininkų projektas penkiolikoje savivaldybių nuo globos namų vien šiemet išgelbėjo beveik 400 vaikų. Tereikėjo padirbėti su socialinės rizikos šeimomis, o ne skubėti atimti vaikus. Kaimynai latviai tikslą tapti šalimi be vaikų namų įrašė į valstybės 100-mečio jubiliejaus programą. Paskatinę vaikų globą ir įvaikinimą, dabartinę sistemą galėsime perorientuoti į kitas socialines paslaugas. Visuomenei senstant, jų poreikis vis didės. Šiuo metu Lietuvoje vos 1 procentas garbaus amžiaus žmonių gauna profesionalią slaugą ir globą. Vietoj vaikų globos namų galėtų kurtis pagalbos centrai, padedantys mažinti ir destruktyviąją Lietuvos statistiką. Visoje šalyje gyvybiškai trūksta psichologų pagalbos. Su patyčiomis, savižudybėmis ir priklausomybėmis paliktos kovoti savanoriškos pagalbos linijos, pajėgiančios atsiliepti tik į kas septintą skambutį. Atskirties sienas griauna kultūriniai projektai ir iniciatyvos – per dainą, knygą, teatrą grąžindami visuomenei gyvenimo palaužtus žmones. Valstybės socialinė politika turi keistis iš esmės, kad niekas nebūtų paliktas likimo valiai. Tai investicija į ateitį – pareiga, kurios negalime atidėlioti. Meilė savo artimui ir atsakomybė už šalį – ugdytini dalykai, tačiau jie nesudėti nei į darželinuko, nei į moksleivio ugdymo krepšelį. Tik mokytojo gera valia lemia, ar šalia privalomų žinių atsiranda žmogiškumo ir pilietiškumo intarpas. Investuoti į žmogų tenka tiems, kurie supranta, kad joks formalus krepšelis neatstos kartu su vaiku sugiedoto himno ar pasodinto medžio.
Mielieji, pasitinkame Valstybės atkūrimo 100-metį. Pastarasis ketvirtis amžiaus buvo mūsų atsakomybė. Kūrėme Lietuvą taip, kaip kiekvienas supratome savo priedermę.Tėvų žemei, laisvei, įstatymui, taikai, savo profesijai ir ateities kartoms. Ten, kur nepritrūkome drąsos ir vienybės, pasaulis mus žino kaip sėkmės Lietuvą. Švęsdami Valstybės 25-metį rankomis susikibo įvairių Lietuvoje gyvenančių tautybių jaunimas, naujam gyvenimui prikeldamas ne tik tautinį kostiumą, bet ir pamatines Lietuvos vertybes, kurioms nereikia nacionalinių susitarimų.Mūsų meilė Lietuvai yra prigimtinė. Mūsų patirtį perima Lietuvos vaikai. Gyvenkime ir dirbkime taip, kad neišduotume šios, mums patikėtos trispalvės apyrankės. Ir jie matys savo ateitį Lietuvoje. Ačiū visiems, kurie šią pareigą girdite širdimi.