Elmininkų gatvelėje – bendruomenės pirmininkė Dalia Mateikienė ir buhalterė Rūta Bužinskaitė.
Vos septyni kilometrai už Anykščių, dešinėje kelio pusėje, prasideda Elmininkų (senųjų) kaimo laukai, o pats kaimas nuo plento nutolęs vos kilometrą. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, kaimas patrauklus, išskirtinai patogioje ir gražioje vietoje – patogus susisiekimas, rami aplinka ir prie kaimo prisišliejęs užtvenktos Elmės tvenkinys. Kaime veikli bendruomenė, seniūnaitija, gyvenamąją vietą deklaruoja pusantro šimto gyventojų.
Istorijos kryžkelėse
Senas tai kaimas, Alantos (Molėtų r.) dvaro inventoriuose minėtas 1598 metais kaip valsčiaus centrinis kaimas ir dvaras. XVIII amžiuje Elmininkai minimi tarp Ukmergės apskrities seniūnijų, priklausė Lietuvos didžiajam kunuigaikščiui ir Anykščių dvarui. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, 1861 metais Elmininkuose gyvenę 77 valstiečiai gavo teisę per 49 metus išsipirkti žemę.Už paramą 1863 metų sukilėliams Rusijos valdžia iš kaimo į Sibirą ištrėmė Joną Povilonį su 7 šeimos nariais ir Antaną Strolią su 5 sūnumis. Į Sibirą rusai trėmė ir kitame šimtmetyje – po Antrojo pasaulinio karo tremtinio dalia ištiko net 27 kaimo gyventojus.
1922–aisiais kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet jame gyveno apie 180 gyventojų.
Senuosius Elmininkus daug Anykščių krašto gyventojų prisimena ir kaip buvusio „Bolševiko“ kolūkio, kuriam daug metų vadovavo Jonas Cilcius, centrinę gyvenvietę ir kolūkio centrą. 1976 m. kolūkis tapo Elmininkų bandymų stoties eksperimentinio ūkio dalimi, o šiam iširus susikūrė „Elmos“ žemės ūkio bendrovė šiuo metu priklausanti augalininkyste ir gyvulininkyste užsiimančiam „Agrokoncernui“.
Tvenkinys rūpi anūkams
Į kaimą atėjo vasara, tačiau ja grožėtis retas turi laiko. Prie Elmos tvenkinio – nė gyvos dvasios. Užtat laukuose pilna žmonių. Visai prie kelio vyrai galinga technika rėžė žolę, vartė ir traktoriumi vežė silosuoti. Vyrams kaprizijosi technika, tad brangindami giedrą į kalbas nesileido. Kiti elmininkiečiai jau ravėjo daržus ar su dalgiais mojavo sodybose ir pakelėje.
Bronė Miškeliūnienė sodino storakamienius, gražiai nuaugusius pomidorus, čia pat sukiojosi ir jos vyras Vytautas. Čia gimęs, augęs V.Miškeliūnas kilęs iš didelės šeimos. Po tėvukų mirties liko šeimininkauti erdviame name, nes broliai, seserys išsivažinėjo gyventi kas kur, o dukros ir sūnus savo gyvenimus susikūrė. Kaip pastebėjo V. ir B.Miškeliūnai, sūnus Dainius Vilniuje liftais užsiima, o abi dukros Jurgita ir Kristina iš muzikos gyvena. „Iš prosenelio muzikavimą gal bus paveldėjusios“, – svarstė V.Miškeliūnas, prisiminęs, kad jo senelis buvo garsus kaimo armonikierius.
V. ir B. Miškeliūnai dar laiko 5 karves, tad jiems prie pat namų esantis tvenkinys nė motais, nors pašalyje mačiau visai neblogą valtelę. „Anūkai plaukioja, per atostogas jų iš to tvenkinio išprašyti negalima, – sakė 6 anūkų susilaukusi B.Miškeliūnienė. – Man tai rūpestis, kad kas neatsitiktų“.
B. ir V. Miškeliūnai džiaugėsi, kad jų kaimas ramus, labai geri kaimynai ir visi kaip išgalėdami gražina savojo kaimo sodybas.
Meldžiasi visą mėnesį
Prie kaimo parduotuvės sutiktos moterys pasirodė besančios veiklios kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Mateikienė ir bendruomenės buhalterė Rūta Bužinskaitė. Moterys džiaugėsi ir didžiavosi savo kaimo žmonėmis, buvusios mokyklos pastate įrengtais bendruomenės namais. „Dalis žmonių dirba žemės ūkio bendrovėje „Elma“, kurią nupirko „Agrokoncernas“, kiti važinėja į Anykščius. Juk netoli, – sakė moterys. – Gaila, jaunimo kaime mažai, tačiau vyresni bendruomeniški. Švenčiame šventes, o visą gegužės mėnesį Elmininkuose vyko gegužinės pamaldos. Kasdien“. Paklaustos, ar moterys matė „Agrokoncerno“ savininką R. Karbauskį, moterys sakė, jo nemačiusios, nors į bendruomenę kvietusios.
Moterys siūlė būtinai aplankyti jų kaimo senbuvį, kaimo poetą ir rašytoją Algimantą Kemėšį.
Buvęs tremtinys – kaimo
šviesuolis
Senutėlė, pati seniausia kaime, A. Kemėšio sodyba baltomis langinėmis, nauju stogu išsiskiria aplinkinių, vieno stiliaus namų fone. Kieme su šypsena pasitinka ką tik sode dalgiu mojavęs pats sodybos šeimininkas. Kresnas, iš pažiūros tvirto sudėjimo. Nė už ką nepasakysi, kad jam 84-eri.
Prieš 17 metų amžino atilsio palydėjęs žmoną, gyvena vienas, nuolat lankomas Vilniuje gyvenančių sūnų Tomo ir Arvydo.
„1949-ųjų kovo 25-ąją ištrėmė tėvukus ir mus, 3 brolius, į Irkutsko sritį, – prisiminė A. Kemėšis. – Tik vyriausiam, į kunigų seminariją įstojusiam, pavyko tremties išvengti. 1958-ųjų rugpjūtyje grįžom į gimtinę, tačiau mūsų ne tik kad neleido į gimtą sodybą, išvis nepriėmė ir į kolchozą. Tėvams taip ir neteko į šią sodybą sugrįžti. Vos kelių metų pritrūko. Nesulaukė. O aš, kai tik 1991-aisiais išėjau į pensiją, po savaitės jau buvau čia. Namas buvo baisiai apleistas, tik viename gale dar gyveno tokia Paulina, iš kurios pavyko namo dalį atsipirkti. Man didelis džiaugsmas minti tuos pačius slenksčius, kur vaikystėje basom vaikščiojau, ragauti tų pačių obuolių ant dar derančių kelių iš vaikystės išlikusių obelų. Sutikit, didelė laimė numirt toj pačioj gryčioj, kur lopšys stovėjo“…
Į erdvią A. Kemėšio sodybą vasaromis suguža ne tik sūnūs, 3 anūkai, tačiau ir broliai bei jų vaikai.
