Ramutė Pavilonienė prie tėvų namo, kuriame užaugo penki vaikai.
Spalio pradžioje aplankius Viešintas, miestelis gyveno savo įprastą gyvenimą. Tiksliau pasakius, atrodė, jog negyvena – tuščios gatvės, nors oras gražus, bet žmonių, triūsančių apie savo namus, irgi beveik nematyti. O iš tų, kuriuos sutikau, dauguma labai gailėjo žuvusių režisierių Galinos ir Vytelio Germanavičių.
Gyveno poetas
Antanas Strazdas
Apie Viešintas surinkta daug istorinės medžiagos, gal tik reikėtų priminti, kad tai miestelis Anykščių rajone už 19 kilometrų nuo Anykščių, šalia kelio Anykščiai–Kupiškis. Pavadinimą miestelis gavo iš netoliese telkšančio nemažo Viešinto ežero, kuris yra trečiasis pagal dydį Anykščių rajone, jo ilgis – 2,5 kilometro ir plotis 1,1 kilometro. Ežeras gana seklus, vidutinis jo gylis – vos 2,85 metro. Dabar Viešintos – seniūnijos centras. Viešintų dvaras minimas nuo XVI amžiaus. 1591 m. jo savininkas Francas Kulvietis gavo privilegiją steigti miestelį, rengti turgus ir taip nukonkuravo už 5 kilometrų esantį Jurgiškio miestelį. 1743 m. miestelyje buvo 33 sodybos.
1897 m. Viešintose gyveno 741 gyventojas, 1923 m. – 528, 1959 m. – 478, 1970 m. – 543, 1979 m. – 569, 2001 m. – 383 žmonės.
Ne visada Viešintos buvo susijusios su Anykščiais – 1919–1924 m. Viešintos buvo Kupiškio apskrities, 1924–1946 m. – Panevėžio apskrities, 1946–1950 m. – vėl Kupiškio apskrities valsčiaus centras. 1950–1959 m. Viešintos buvo Troškūnų rajono, 1959–1995 m. – Anykščių rajono apylinkės centras. Viešintų seniūne nuo 2000 metų dirba Janė Každailienė. „Gyvenu Viešintose jau 38 metus, čia dirbu ir jaučiuosi gerai,- sakė Viešintų seniūnė J.Každailienė,- Viešintos nelabai skiriasi nuo kitų miestelių. Gyventojų mažėja tiek seniūnijoje, tiek ir pačiame miestelyje.“ Priežastys, pasak seniūnės, tos pačios – gyventojų senėjimas, jaunimas, baigęs mokslus, išvažiuoja ir nebegrįžta. Paklausta, ar nejaučia tendencijos, kad į Viešintas grįžtų čia gimę žmonės ar kurtųsi nauji, seniūnė sakė: „Tokios statistikos nerenkame, tačiau nepasakyčiau, jog vyktų kažkoks didesnis judėjimas“.
Viešintų praeitis pažymėta smagiu pramoniniu augimu ir po to sekusiais alinančiais kolūkmečio laikais, kai sukauptas turtas buvo iššvaistytas. 1921–1923 m. Viešintose broliai Matas ir Mykolas Strolios pasistatė malūną, kuriame garinis, malkomis kūrenamas lokomobilis suko įvairius įrenginius: malė grūdus, pjovė ir obliavo medieną, karšė vilnas, vėlė milą, gamino ir pardavinėjo elektros energiją. Nacionalizuotas malūnas veikė iki 1977 m., Viešintose veikė ir Kazimiero Tvaskaus vėjo malūnas, apie 1935 m. Viešintų miestelio pakraštyje buvo pastatyta pieno perdirbimo įmonė, veikusi iki 1966 m.
Viešintų bažnyčia savo pradžią skaičiuoja nuo XVIII amžiaus, o 1831 m. pabaigoje Viešintų klebonijoje gyveno ir buvo išlaikomas sunkiai sergantis kunigas ir poetas Antanas Strazdas, kuris jaunystėje, 1796–1798 m., tarnavęs privačiu kapelionu ir Viešintų bažnyčioje teikęs religines apeigas. 1902–1906 m. pastatyta nauja mūrinė neogotikinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kuri tebestovi iki šiol.
Augina „aukštaitiškas“ karves
Viešintose gyvena rajono Tarybos narė, kooperatyvo „Žalioji lanka“ direktorė Nijolė Barkauskienė, kuri teigia, jog Viešintose gyventi jai gera, nes ir užaugo čia, ir dirba, ir vaikus užaugino. Jos vyras Virginijus irgi kilęs iš tų pačių kraštų. N.Barkauskienė dabar atstovauja apie 400 kooperatyvo žmonių, kurių nemaža dalis yra senyvo amžiaus, pati taip pat turi pieno ūkį. „Auginu 30 karvių. Visos – pieninės, per pusę žalmargės ir juodmargės“,- pasakojo N.Barkauskienė. Moters teigimu, ilgainiui ji grįžta prie „aukštaitiškų“ karvių – žalmargių. „Šios karvės daugiau auginamos Aukštaitijoje, jų pienas kokybiškesnis, taip pat pastebėjau, kad jas mažiau puola parazitai, jos ne tokios jautrios ligoms“,- aiškino N.Barkauskienė.
Su vyru jie užaugino tris vaikus, kurie jau visi paliko tėvų namus, tačiau čia dažnai sugrįžta pasisvečiuoti. „Matas – karininkas, tarnauja Rukloj, Aivaras dabar Anglijoj, bet tikiuosi, kad grįš, nes prie Vilniaus statosi namą, o Ugnė – Ukmergėje. Šiai dienai aš patenkinta, kad vaikai pasiekė tai, ko norėjo. Mes visada buvom kartu – aš raviu, ir vaikai ravi, nors jokio spaudimo jiems nedariau. Jie ir studijuodami turėjo darbelius. Ne todėl, kad nebūtų pinigų, o kad norėjo būti nepriklausomi. Ir dabar kai atvažiuoja, man nereikia sakyti, ką jiems daryti – patys susiranda“,- sakė N.Barkauskienė. Su Germanavičių, kurie gyveno netoliese, teatru, jos vaikai nemažai pakeliavo, todėl ji sakė, kad Viešintoms Germanavičių mirtis – didelė netektis.
Moteris parodė ir savo kiemą, kur sūnūs pasisodino savo ąžuolus. Prie namo įrengta ir poilsio zona, kurioje susodinti dekoratyviniai augalai, baseinėlis, gandras. Paklausta, ar turėjo laiko vasarą pasėdėti čia ir pailsėti, N.Barkauskienė juokėsi ir purtė galvą.
Nebuvo ir nebus
Nors diena buvo saulėta, tik vieną moterį Viešintose pastebėjau darže dorojančią burokus. „Iš ryto buvau pas daktarą, dabar noriu daržus užbaigti, mat „amerikonka“ baigia užeiti“,- sakė Stanislava Cemnickienė. Ji pati kilusi iš Traupio, bet su vyru Viešintose pasistatė namus ir užaugino penkis vaikus.
Paklausta, ar nors vienas iš penkių liko namuose, ji sakė, kad į gimtuosius namus vaikai sugrįžta tik paviešėti. „Trys gyvena Lietuvoje, o du – užsienyje. Ką padarysi, kad ne visiems Lietuvoje duonos užtenka. Na, duonos gal ir užtektų, bet reikia žmogui ir daugiau. Geri vaikai, aplanko, vaistų atveža, pas daktarus nuveža“,- pasakojo moteris. S.Cemnickienė sakė, jog daug metų vaidino teatre kartu su V.Germanavičiumi. „Vytelio nebėr, ir teatro nebėr. Nebuvo Viešintose ir nebus tokių kaip Germanavičiai“,- liūdnai atsiduso S.Cemnickienė.
Viešintos dar gyvuoja
Prie pagrindinės gatvės šimtametės trobos kieme triūsė dvi moterys. Senelių prieš daugiau kaip šimtmetį statytoje troboje susitiko seserys Ramutė Pavilonienė ir Vlada Builienė. „Tėvai sodybą paliko man, aš čia atvažiavau iš Vilniaus ir gyvenu, bet apie Viešintas daugiau gali papasakoti mano sesuo“,- sakė V.Builienė.
„Parašykit, kad Viešintomis esu labai patenkinta – tyku, ramu, gera gyventi. Niekada negalvojau, kad galima gyventi kažkur kitur“,- sakė R.Pavilonienė. Moteris gražiai tarmiškai kalbėdama aprodė šimtametę trobą, pasakojo, kur ir koks „pėčius“ stovėjo, kaip ji pertvarkyta dabar. Taip pat ji aprodė ir ne ką jaunesnę klėtį, kurioje dar išlikę aruodai, sustatytos tėvuko alaus „bačkelos“ ir trikojis. „Užaugom šitam name penki vaikai, visi tebesam gyvi, susieinam, pabendraujam. Viešintose žmonės irgi susirenka pabendraut, bando bendruomenė mus suburt, bet kad nelabai kas belikę. Bet užtat mokyklą turim, ambulatoriją, labai geras daktaras dirba Valdas Macijauskas. Žodžiu, dar gyvuoja Viešintos“, – pasakojo R.Pavilonienė.
Režisierių kapas išsiskiria
subtilumu
Viešintos turbūt išsiskiria ir tuo, kad juose veikia dvejos kapinės. „Iš viso seniūnijoje veikia ketverios kapinės, o miestelyje dvejos. Viešintų senosios kapinės miestelyje veikia nuo XIX a. pradžios. Senosiose kapinėse naujų kapaviečių nėra, tačiau yra šeimos kapavietės, į kurias vis dar laidojama“,- pasakojo seniūnė J.Každailienė.
Nuo 1991 m. veikia ir naujosios Viešintų kapinės, kurios prisiglaudusios prie Viešintų miestelio. Šių kapinių centre įrengta religinių apeigų vieta, pastatytas masyvus medinis drožinėtas kryžius. Netoli vartų – partizanų kapai – dvi kapavietės su akmeniniais paminklais. Kairėje centrinio kryžiaus pusėje – Germanavičių šeimos kapas, kuriame palaidoti režisieriai ir jų sūnūs. Iš aplinkinių kapų šis kapas išsiskiria meniškumu – kalto metalo užrašai, akmenimis grįsta kapavietė. „Germanavičių kapas – močiučių nuopelnas, o pačius kapus prižiūrime mes, kiek leidžia galimybės. Germanavičių labai gaila – viena, kad žmonės išėjo pačiame žydėjime, antra, gaila ir kaip specialistų. Nebėra ir jų teatrų – teatras kurį laiką dar gyvavo, bet Vytelis pats buvo aktorius, tai daugumos spektaklių automatiškai nebebuvo kaip rodyti, kai nebėra pagrindinio aktoriaus“,- teigė seniūnė J.Každailienė.
