Mano katytės vardas Ašarėlė. Kai pamačiau ją gyvūnų prieglaudoj ji ramiai miegojo, o akyčių kampučiuose patamsėjimai atrodė lyg ašarėlės. Vėliau paaiškėjo, kad ji iš tiesų yra verksniukė.
Jei tik mažoka dėmesio, žiūrėk, jau ir nurieda ašarėlė. O dėmesio ji trokšta labai. Dažnai net naktim pažadina ir reikalauja glostuko. Jei iš darbo grįžtu vėliau, iš pradžių vaidina, jog nepastebi manęs, o paskui, žiūrėk, jau sėdi kur kamputyje apsiašarojus. Bet taip būna retai. Dažniausiai ji skraido po kambarį, bėgioja sienomis, užmiega ant durų iki nukrinta, plėšo tapetus ir neleidžia man mąstyti apie sunkius laikus ant Lietuvos.
