Storai nuklotas medžių lapais kelias per Malaišių „ūlyčią“, tiktai vieni medžiai dar tebežaliuoja, kiti jau stirkso pliki.
Rudeniškomis spalvomis kaskart vis labiau nusidažo etnografinio Malaišių kaimo, esančio Svėdasų seniūnijos pakraštyje, apylinkės.
Praeitą savaitę dažną rytmetį laukus ir klonius nubalindavo šalnų šarma, o jei šaltuko nebūdavo- viską aplinkui padengdavo rūko marška. Bet saulės spinduliai greitai išsklaidydavo rūką, ištirpindavo ant žolės, paskutiniųjų gėlių žiedų, medžių lapų užsitraukusį leduką. Ir ištisomis dienomis iki pat pavakarių tie šviesūs, ryškūs ir malonūs, nors menkai tebešildantys saulės spinduliai dar džiugino laukuose triūsiančius artojus, aplankyti lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto tėviškės atvykstančius ekskursijų dalyvius ar pavienius turistus. O ir lankose besiganančioms karvėms, aplinkui dar šmirinėjantiems visokiausiems žemės gyviams rudeniškai vėsią dieną saulės spinduliai – tikra atgaiva.
Pasižvalgius nuo aukštesnės Malaišių kalvelės aplinkui, kaip ant delno atsiveria gražūs vaizdai. Antai, tolumoje medžių prieglobstyje stūkso paslaptingas Juodonių piliakalnis, kiek arčiau- ant kalnelio matyti senosios, jau nebeveikiančios Malaišių kapinaitės, laukais vinguriuoja Malaišos upelė, palei vietinių žmonių vadinamą Pakalnynę eina kelio Anykščiai- Rokiškis juosta, kuria be perstojo važiuoja ir važiuoja mašinos.
Malaišiai. Istorine praeitimi alsuojanti vietovė, kuriai šių metų spalio mėnesį „stuktelėjo“ garbingas jubiliejus – tiktai… 760 metų! Taip, taip. Būtent 1255 metų spalyje pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas savo raštuose pirmą kartą paminėjo Malaišių vardą. Ir vėliau šios sėlių genties gyvenamosios vietos pavadinimas lotynų kalba Maleisen, Maleisine, Malaysen buvo minimas ne viename istoriniame dokumente.
Dar beveik žaliais, vos tik truputį gelsti pradėjusiais lapais ąžuolas- galiūnas, augantis Tumų sodybos vietoje už akmens ir metalo konstrukcijų tvoros, visai šalia Vaižganto biusto, mane pasitiko praeitą savaitę. Aplinkui mėtėsi šiek tiek gilių, bet nedaug, ankstesniais metais jomis būdavo beveik nuklota žemė po ąžuolu. Visai dar žali, pirmųjų šalnų nepakąsti lapai puošė ir šalia automobilių stovėjimo aikštelės augančią obelį. Audros nulaužė obels viršūnę, atrodė, kad medžiui atėjo liūdna baigtis. Betgi ne- obelis liko gyva, toliau žaliuoja, tiktai šiemet ji nebepražiugino vaisiais.
Žaliavo obelys ir Grižų sode, žalia buvo čia dar ir žolė. Rudens dvelksmo čia – nė motais. Tiktai bitutės jau neskraidė aplinkui, jos ramiai dūzgė aviliuose, kuriuos rūpestingai žiemai paruošė bityno šeimininkė darbščioji Rimanta. Ji iš Kauno gana dažnai parvažiuoja į gimtuosius Malaišius – ir bitelėmis pasirūpinti, ir paveldėtą iš tėvų sodybą prižiūrėti…
Neskuba atsisveikinti su lapais ir 120 liepų, augančių alėjoje, pasodintoje pakelėje link Malaišių 1989-ųjų rudenį, minint Vaižganto gimimo 140-ąsias metines. Tiktai žalumą čia keičia geltona ar ruda lapų spalva. Raudonais vaisiais visus pradžiugina šalia baltomis kolonomis papuošto Antanėlių namo auganti gudobelė, kuri liaudiškai vadinama „krakatūzu“. Saulės atokaitoje tarp žalių gudobelės lapų ryškiai raudonos uogos atrodo itin patraukliai, spindi, žėri tarsi kokie brangakmeniai. Tačiau šalnos negailestingai pakando į vandenį vazose pamerktas gyvas gėles, padėtas prie Vaižganto paminklo ir ornamentuoto ąžuolinio kryžiaus.
Geltonų, rausvų, rudų klevo lapų pribyrėję ant pievelės ir šalia masyvaus akmens, „Juodžiaus kelmu“ vadinamo, ir prie svėdasiškio menininko Aleksandro Tarabildos sukurtų skulptūrų, įamžinusių Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ herojus, ir ant Malaišių „ūlyčios“ namų stogų. Jau nukritusių lapų sluoksnis kaupiasi ant Šinkūnų kažkada gyventos trobos, dengtos „namų darbo“ čerpių stogu. Tačiau masinio lapų kritimo dar nėra, matyt, tik papūtus stipresniam vėjui jie visi pažirs žemyn. Užtat uosiai stovi pliki- nuogi. Visa jų lapija storai nuklojo aplinkui žemę, takus ir takelius, nugulė ant pastatų stogų. Ypač daug uosio karpytų lapų nugulė ant Antanėlių ūkinio pastato stogo. Vietomis uosių lapų apklotas toks storas, kad net sunku juo vaikščioti.
Vasaros metą gimtinėn suvažiuoja po šalies miestus išvažinėję malaišiečiai. Tėviškėje jie leidžia atostogas, savaitgalius. Orams vėstant, atėjus rudeniui kaimas ištuštėja. Todėl dabar čia tuščia, nyku, trobų duris puošia spynos, retai kada bepamatysi trumpam atvažiavusį vietinį gyventoją. Dažniau gali sutikti laikas nuo laiko atvažiuojančias ekskursijas.
Praeidamas pro erdvią „dviejų galų“ Grižų šeimai priklausiusią trobą ir labai įdomią senobinę klėtį, vis prisimenu prieš keliolika metų čia Lietuvos kino studijos filmuotą epizodą meniniam filmui pagal Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“. Tuomet irgi buvo ruduo, krito medžių lapai, o kino kūrėjai džiaugėsi suradę tokius unikalius trobesius.
Tuščias jau gandralizdis, iškeltas ant medžio stuobrio Nakučių sodyboje, tušti aplinkui esantys inkilai. O medinė trobelė, paženklinta savadarbiu užrašu „Šiuose namuose lankydavosi Juozas Tumas-Vaižgantas“, apsupta kol kas tebežaliuojančiais krūmais.
Lauko keliu, kuriuo jau retokai kas bepravažiuoja, pasiekiu ir paskutinę Malaišių „ūlyčios“ sodybą. Šviesios atminties Marijonai Baronaitei priklausiusi dar XVIII amžiuje statyta gryčiukė šio spalio sulaukė. Bet pavasario vargu ar besulauks. Jau ir dabar troba kone sugriuvusi, į žemelę beveik sulindusi. Dar koks mėnuo kitas, ir trobos neliks nė ženklo… Akivaizdu, kad gyvenimo ruduo ateina ne vien tiktai žmonėms, bet ir pastatams.
Dvelkia jau rudeniu Malaišiai. Kol spalvų gama pasipuoš ir nuskries ant žemės medžių lapai, kol aplinkui įsivyraus pilkuma, o ją pakeis sniego baltuma, praeis dar nemažai laiko. Dar ne vienam fotografui pasiseks įamžinti nepakartojamų vaizdų, dar ne vienam užklydusiam į Malaišius pavyks patirti malonių įspūdžių…
