Visai šalia Svėdasų, vakaruosna, prie miestelio žemių prigludę, kalvomis ir slėniais banguojantys iki pat tamsiaakės Jaros tėkmės, miškeliais išgražinti, pamarginti driekiasi vieno didžiausių parapijos kaimų – Bajorų – laukai.
Vardą kaimas, matyt, bus gavęs dėl dvaro artumo, mat daugelis buvusios „dvarskos“ žemės atiteko šio kaimo ūkininkams. Nemenkai čia jų krutėdavę: 1923 m. gyventojų surašymo metu 48 sodybose gyveno 183, o dabar telikę apie šešiasdešimt bajoriškių.
Kaip seneliai atmindavo
Kuomet visi dar sename kaime, kaip kadaise išmintingas valdovas Žygimantas Augustas parėdė tebegyveno ir žemę trijuose laukuose sutartinai sėjomainas taikydavi, gyvulius bendrai ganydami ūkininkavo, tai kiekvienas pakraštėlis – laukas, pieva, miškelis, raistas ar slėnis savus vardus turėjo. Poetingai ir paslaptingai, o kartais visai paprastai tas vieteles vadindavo, bet tie vardai padėdavo geriau susivokti po aukštu dangumi besidriekiančiame žemėvaizdyje.
Bajorų ūlyčia visai netrumpai, užuovėjoje, patogioje lygumėlėje, buvo išsidriekusi į visai nemenką “kilbasaitę” – čia trobos, ten klėtys, dar kitur klojimai iki pažemės nuleistais šiaudiniais stogais beveik susiliesdavo. Žmonės gi vėl savotišku vieniu ir pasaulio paslapčių supratimu, dievobaimingumu paženklinti gyvavo.
Sena knyga iš 1835 – ųjų, kurioje tvarkingai surašyti visi ten gyvenę: pavardės, ūkiai, šeimynos, paslėpti likimai, aistros, laimė ir širdagrauža bei tragingi nepasisekimai. Tuomet buvę 19 dūmų – taip vadindavę baudžiavinius ūkius, su 149 gyventojais. Minima po tris Stukų ir Pilkauskų, du Gikių, bei Martinonių, Kaušpėdų, Niaurų, Gurnikų, Šilinių, Banių, Gimbučių, Zabarskų, Grigonių, Baleišių ir Raščių kiemai.
Kurortiniai ir turistus
priimantys Pajeriai
Reformą vykdant kaimo žemes į viensėdžių sklypus išdalijo. Prie Jaros upelio sklypus gavusieji tarsi išaugo į atskirą kaimelį, Pajeriais vadinamą. Ypatingai čia pasižymėjo Dagiai – mat senasis Antanas Dagys buvo iš Jungtinių Valstijų grįžęs, ten Bostone ne tik dolerius gyvenimo tėvynėje svajonei kruopščiu darbu kaupęs, bet ir aktyviai lietuviškosiose bendruomenėse dalyvavęs, net Šv. Kazimiero draugijai – drausmingai ir dailiai uniformuotai – priklausęs. Užsikalęs šiek tiek pinigų tautinio ilgesio sugautas sugrįžo į tėvynę, Bajoruose nusipirko nemenką ūkį, vienkiemyje prie Jaros pasistatė puikius, “amerikono” vertus trobesius, kieme dailų koplytstulpį iškėlė, kunigui jį pašventinus, didelį būrį svetelių alumi ir kitomis gėrybėmis “ pamylėjo”. Tad ir ūkininkavo su Dievo pagalba sėkmingai. Amerikoje įpratę ir čia priklausė katalikiškoms draugijoms – Kotryna Dagienė buvo net Katalikių moterų skyriaus pirmininkė. Pamėgę gegužines rengti būrė jaunimą ir savo namuose kultūringiems pasilinksminimams, stovyklaudavo pas juos ir Svėdasų parapijos angelaičiai ir pavasarininkai, gegužines, sportiniais žaidimais paįvairintas, rengė. Pajarių grožį pamėgę ir gryno pušyno oro, ramybės naudą suvokę Svėdasų miestelio žydai savaitei kitai kaip kurortuose apsigyvendavo Dagių namo erdviame kambaryje. Jiems paruošdavo sveiko sodietiško maisto, pramogai įtaisė supynes. Patenkinti žydai mielai litukais papildydavo ūkio pajamas. Apskritai Pajeriai savo upės grožiu prie ežerų įpratusius svėdasiškius, tamsios tėkmės amžinosios pasiilgusius, sekmadienio popietėmis būriais priviliodavo, tik rinkdavosi jie šiek tiek pakrante žemyn – jau prie Vikonių ir Sliepsiškio krantus jungiančio tilto. Nuostabūs būdavo tie popiečiai ir jauniems, ir vyresniems, ir visai mažiems.
Eiliuota Almos daina
Alma Švelnienė šiais laikais kaimo turizmo sodybą kurti bandė, svečius priimdavo, bet šis užsiėmimas neypatingai sekėsi, nors turėjo ir arklių pajodinėti, ir uogynus puikiausius, grybavietes be skūpos parodydavo, į Jaros maudykles palydėdavo, geriausią – šviesiausią, jaukiausią kambarį paskirdavo. Dabar lyg tai ir ji nebesireklamuoja, bet dailiosios literatūros ar šiaip kultūros ir tikėjimo tiesų ieškojimo bičiulius visuomet priglaudžia. Vaikų pulkelis, šiokios tokios poezijos vertas vyras, močiutė – visas tad ir gyvenimas. Gražu, kai jau nevaliojanti dažniau šventovę aplankyti Antanina prieš didesnę šventę vistik išsiruošia išpažinties. Rimtu, susirūpinusiu veidu, matyt, kas buvo, ką pasakė, ką galvojo apmąstydama, idant nieko nepamirštų nuodėmklausiui pasakyti…
Ūkis su gausybe kačių, šunų, karvių, o kartais ir ožkų bei, žinoma, su arkliu. Dar ir vienas už kitą mielesni keturi vaikai, jau paaugliai..
Ir nuolatinės Almos kelionės – tai Svėdasuos į biblioteką, tai į Aulelius, kur darbuojasi vietinėje krautuvėlėje pardavėja. Visuomenininkės genas nuo senelių joje gyvena – vadovavo ir Lietuvai pagražinti draugijos Svėdasų skyriui, ir “Sietuvos” literatus į kūrybinius vieškelius, naujas bičiuliškas erdves veda. Nepatingi vieną ar dvi moterėles, eilėraščių dėliotojas, į savo automobiliuką įsisodinusi į kokią mūsų rajono vietelę, ar kokį netolimą jau gretimo rajono miestelį – Adomynę, Šimonis ar Kamajus nukeliauti. Ir renginys dažnas bibliotekoje, bendruomenėje be jos taikaus žodžio neapsieina. Gyvenimas, kaip poezija, gyvenimas – ieškojimas žmogaus ir Dievo suvokimo. Tokie jos žodžiai: “ Beprotiškai spengiančią tylą blaško širdies plakimas/ dūžis – sekundė. Plakas laikas./ Vėjas nupučia prasmę, kitą nuplukdo upė…”
Poetiškieji Pajeriai
Dagių išaugo dvi dukros: žemiška ir praktiška Antanina bei poetiškoji mokytoja Petronėlė. Baigusi mokytojų seminariją mokytojavo čia pat, tėviškėje, Svėdasų mokykloje, kur mokslo šviesą skiepijo patiems mažiausiems – pradinukams. Gera, teisinga buvo mokytoja. Tuoj užgriuvo laikai neramieji, praūžus frontui krašte siautėjo sovietiniai kariai bei vietiniai stribukai. Nuolatiniai persekiojimai, teroras ir baimė būt nužudytam, apiplėštam ir į Sibirą išgabentam.
Petronėlė pasiliko gyvenime viena, nedrąsiai atvirumo valandėlę prasitarusi, kad mylimąjį okupantai nušovė – buvęs Lietuvos partizanas. Tad pasiliko dirbti ir melstis prie tėvelių, prie sesers šeimos, permąstant gyvenimą, dažnai užplūsdavo ir poetiškasis įkvėpimas – eiliavo apie tėvynę, apie pasaulio grožybes. Eiles padeklamuodavo, kai ką išspausdino svėdasiškių literatų draugijos “ Sietuva” išleistose rinktinėse. Ir vien savų eilėraščių knygelę, mokytojos Irenos Guobienės originaliai iliustruotą, taip gražiai pavadintą “Augau, augau ir užaugau” išleido. Na, paskaitykime kaip širdingai mokytoja rašo: “Kur miegat, sūnaitėliai, / Ar girioj, ar laukuos, / Be jūsų, sakalėliai, / Motulę kas paguos? / Jau vėliava trispalvė / Kalne suplėvesuos, / Tik niekas pas motulę / Su žirgu neatjos. / Be jūsų, sūnaitėliai, / Labai diena ilga / Ir ašarų neliko, / Aš vis vien viena…”
Poezija plius tapyba
Šilinių puikioji sodyba kažkaip neapdairiai iš savųjų rankų išslydo – mat jie šen ten išsisklaidė, kolchozas trobesius užėmęs tai vienus tai kitus pagyventi įleido, tad taip svetimiems ir pasiliko.
Kuomet vėl Lietuva sugrįžo, kuomet žemes sugrąžino ir vėl laisvai ūkininkauti leido, labai broliai Juozas ir Donatas savosios tėviškės gailėjo. Donatas net savojoje žemelėje nedidelę trobelytę – namelį vasarai pasistatė ir čia kiekvieną vasarą mėnesį, o kartais ir ilgiau pragyvendavo. Klajodavo miškais, uogaudavo, grybaudavo, saulėlydžiais gėrėdavosi ir labai dažnai į rankas dailininko teptuką imdavo. Nuotaikingas, nors profesionalus tapytojas buvo – dirbo “ Aušros” gimnazijos Kaune dailės mokytoju. Kiek jis pasaulio šalių aplankė, kuomet keliautojo dvasią savyje surado ir kasmet gaivino. Parsiveždavo ir eskizų, tad ir Italijos, Prancūzijos, ir Vidurio Azijos ir kitų pasaulių potyrius paveiksluose ir eilėse užkodavo. Pranašo balsu bylojo iš Romos, nuo Atlanto vandenyno krantų, apie tobulą pasaulį svarstė prie Vezuvijaus, žmogiškąją laimę jautėsi apčiuopęs Venecijoje.
Bet vis gi gražiausiai rašė apie tėviškę, apie numylėtą Jarą, apie svėdasiškius. Kas gi begali gražiau pasakyti: “Įsitvėrėt nuo darbo apsunkusiom rankom / Į Vaižganto žemę, į molį į smėlį, / Sėlių ainiai seni svėdasiškiai / Pavasario dirvų šventi vyturėliai…”
