Profesoriui stelos daro įspūdį

Naujieji Anykščių rajono savivaldybės vadovai nuolat kalba, kad senosios valdžios žiemą Anykščiuose pastatytos stelos su ištraukomis iš 18-mečio Antano Baranausko dienoraščio netinka Anykščių erdvėms: yra pernelyg modernios ir nepaprastai brangios. Dėl šių stelų, kurių autorė jauna kaunietė architektė Justina Padvarskaitė-Venclovienė, buvo pradėtas Anykščių rajono vyriausiosios architektės Daivos Gasiūnienės veiklos patikrinimas.
Nors sakoma, kad „valdovo balsas yra Dievo balsas“, „Anykšta“ nuomonės apie tokį poeto A.Baranausko atminimo įamžinimą pasiteiravo profesionalo – Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, tapytojo Arvydo Šaltenio.

– Gerbiamas profesoriau, gal teko matyti, kaip įamžintos būsimojo poeto ir vyskupo A.Baranausko dienoraščio frazės. Anykštėnai autorės sumanymą dienoraščio ištraukas išpjaustyti metalo plokštėse vertina skeptiškai: esą gal buvę geriau išdrožti iš medžio ar iškalti ant akmens…
Ką Jūs, Vilniaus Dailės akademijos profesorius, tapytojas, profesionalas, o drauge ir A.Baranauskui nesvetimas žmogus – jo giminaitis, manote apie apie šį kūrinį? Ar tai buvo vykęs sprendimas tokiu būdu įprasminti A.Baranauko kūrybą?
– Man patiko paminklo idėja. Kažkada Kauno dramos teatre Egidijaus Stancikas vaidino jauną Baranauską (rašytojos Vandos Juknaitės pjesė „Vainuto raštininkas“, pastatyta 1994 m. – red. pastaba), rašydamas jo dienoraštį. Iki tol nebuvau skaitęs A. Baranausko dienoraščių, ir tai paskatino mane susirasti ir perskaityti jo susikurtas taisykles. Perskaitęs pagalvojau: „Dieve, kaip tai tinka šiems laikams.“ Man patiko, kad Baranauskas kalba ne apie 10 Dievo įsakymų, o rašo prisakymus sau. Tai prisakymai, tinkami jaunam žmogui, kaip reikia elgtis, kaip gyventi. Man atrodo, kad kiekvienas, kas skaitys Baranausko dienoraštį, turėtų rasti jam artimas taisykles, paskatinančias taip pat padėkoti Dievui už valgį, už dieną, už naktį. Kita vertus, prisakymus sau rašė jaunas anykštėnas gal po kokios graužaties, gal po pasigėrimo, būdamas paprastu raštininku ir vargu ar galvodamas, kad bus kada vyskupas… A.Baranauskas atlieka išpažintį sau, kuri artima ir šiuolaikiniam žmogui – jaunuoliui, menininkui, ir politikui taip pat. jis teigia, kad reikia gyventi doriau, tvarkingiau: atsikelk žvalus, eik dirbti, netinginiauk, negerk, nerūkyk…
Man patiko paminklo idėja – jo horizontalumas. Nežinau, ar lengvai įskaitomas tekstas, tačiau pasirinkta medžiaga – surūdijęs metalas- vykusiai. Įsivaizduokime aštuoniolikmečio priesakus sidabriniame ar auksiniame fone. Kaip tai atrodytų?
Pasaulyje surūdijęs metalas dabar dažnai naudojamas, nes toks metalas turi savo gražumą. Jeigu paminklas būtų iš medžio – jis nebūtų ilgaamžis, pajuoduotų, pažaliuotų, pūtų. Medis taip nepabrėžtų ilgaamžiškumo. O surūdijęs stelų metalas dera su ilgaamžiškumu, senove, tuo, kad dienoraštį rašė ne garsus ir didingas vyskupas, o jaunas žmogus, kuris gal net negalvojo tada kuo bus. Parinkta medžiaga pabrėžia laiko tėkmę, ilgą Anykščių istoriją. Šis poeto tekstas ir paminklo idėja man prie širdies. Ne todėl, kad aš tolimas A.Baranausko giminaitis, bet man patinka sumanymas Anykščiuose parodyti jo dienoraštį. Matau šios idėjos prasmę. Gal kas sustos, perskaitys… Gal kažkoks jaunas žmogus susimąstys… Kur, jeigu ne Anykščiuose, statyti tokį paminklą, tokius tekstus pateikti?
Blogiau atrodo pats paminklas A.Baranauskui. Man jis kur kas mažiau patinka, atvirai pasakius. Nors ir patį skulptorių Arūną Sakalauską seniai pažįstu, o paminklas (pastatytas Anykščiuose 1993 metais, o 1994 m. įvertintas Lietuvos Nacionaline premija, – red. past.) Šiame paminkle mažiau Baranausko, kaip poeto, dvasios išreikšta. Jame Baranauskas labiau vyskupas ir su bendra Anykščių architektūra paminklas neturi tokios raiškos.
A.Baranausko dienoraščio fragmentai stelose man atrodo labiau pavykęs sumanymas– idėja pateikta šiuolaikiškai ir originaliai. O žmonės ką… Vilniuje taip pat labai kritiškai buvo reaguojama į vamzdį prie Neries. Net meninė visuomenė dėl to buvo susiskaldžiusi. Niekada nereikia skubėti reaguoti, kol darbas netampa savastimi. Čia pat teka upė, bažnyčia. Viskas jungiasi. O ar stelas reikėjo derinti prie paminklo? Gal, sakyčiau, statant paminklą reikėjo jį labiau derinti prie aplinkos.
Nereikia karščiuotis ir kategoriškai spręsti „taip“ ar „ne“. Kad įvertintum reikia laiko. Pažiūrėkit, koks gražus Vilniaus senamiestis… O jį kūrė ne vienas architektas, nebuvo jokių cenzūrų, vyr. architektų, specialių leidimų… Architektai projektavo tik atskirus namus. O kaip gražiai per laiką visa tai susilydė į vieną dermę. Per laiką erdvės formuojasi.

Keturiose plieninės konstrukcijos stelose iškaltos eilutės iš aštuoniolikmečio A.Baranausko sudarytų elgesio taisyklių, kurių jis laikėsi Rumšiškėse, kai mokėsi raštininko specialybės. Dienoraštyje 1852 metų sausio 2 dieną aštuoniolikmetis jaunuolis sudarė sau kasdieninio elgesio taisykles: „Taisyklės arba punktai 1853 metų kasdieniniams užsiėmimams ir kitiems dalykams, kurių privalau laikytis, kol būsiu mokykloje“.

Pirmajame plieniniame skyde, netoli bažnyčios, iškalti A.Baranausko dienoraščio žodžiai: „Kadangi šiandien žvilgterėjau pats į save ir savo vidaus bei sielos būvį, tiek dvasinių, tiek pasaulietinių pareigų vykdymą palyginau su anuo metu, kai dar buvau tėvų namuose, matau, kad smarkiai klydau ir labai esu nutolęs nuo man nurodyto kelio. Ir todėl Viešpats Dievas primindamas įsako dažnai ir nekaltai kentėti. O pasaulietiškumo sugadintų mano proto ir širdies kitaip neįmanoma sugrąžinti į pirmykštį kelią, kaip tik įvedus griežtą tvarką ir viskam nubrėžus deramas ribas…“

Kitose stelose, šalia kurių yra tokio pat metalo suoliukai, iškaltos eilutės : „Negerti degtinės ir kitų stiprių gėrimų, nes jie, susilpnindami protą, jį atbukina ir žmogų padaro panašų į žvėrį, pagaliau sukelia įvairias ligas ir mirtį. Nerūkyti jokios rūšies tabako, nes tai vergia krūtinę, reikalauja išlaidų ir yra džiovos šaltinis. Laikytis griežtos dietos, nes per sotus maistas apsunkina skrandį ir protą daro nepajėgų darbui. Laikytis tylos – kalbėti tik tiek, kiek natūraliai reikia…“
„Laikytis tvarkos valgymo laiko ir vietos atžvilgiu. Niekados nevalgyti ne prie stalo. Ir nepradėti, ir nebaigti valgio, nepadėkojus Dievui už jo dovanas. Kasdien tuo pačiu metu keltis. Atsikėlus padėkoti Aukščiausiajam, kad išlaikė man gyvybę praėjusią naktį, nusiprausti, apsirengti ir žvaliai imtis rankų arba protinio darbo. Atliekamu nuo pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašyti kiek galint saugantis dykinėjimo, kaip viso pikto šaltinio. Tuo pačiu metu gulti, pirma Viešpačiui Dievui padėkojus už išlaikymą gyvybės bei sveikatos praėjusią dieną ir taip pat paprašius globos nakties poilsio metu…“
„Su niekuo, net su kolega, nei su kuo kitu bet kokio luomo, nesivelti į vaidus, kantriai pakęsti kito nemalonų žodį, saugotis įžeidžiančių pokštų ir stengtis savo paslaugomis įgyti visų pagarbą. Apie nieką niekada blogai nekalbėti, o tai, ką turiu pasakyti, įsitikinti pirma tų žodžių nauda arba blogomis pasekmėmis nutylėjus. Labiausiai saugotis melo – laikantis pažado, neplėšiant kito šlovės, nes prarastas pasitikėjimas negrįžta, o kas jo neturi, nelaimingiausias pasaulyje…“