Atminties valandėlė ir Latavos pakrančių stogastulpų kelio kūrėjo Virginijaus Strolios žodis.
Sekmadienį pusšimtis jaunųjų Anykščių Dariaus ir Girėno kuopos šaulių, Troškūnuose išvakarėse vykusio graikų – romėnų imtinių turnyro dalyvių ir bičiulių keliavo Palatavio vieškeliais iš legendinio Kiaušiagalio kaimo į Troškūnus – savo žygiu pagerbė prieš 95 – ius metus – 1920 m. lapkričio 22 – ąją susidūrime su lenkų raiteliais žuvusius šaulius.
Kiaušiagalyje rytas išaušo žvarbokas, miglos pilkosios kilo nuo Latavos tėkmės, gruodo baltumu spindėjo platus, paslaptingas slėnis. Kaimo garsai – amtelėjo šuo, sumykė karvė ir rodėsi žmonių daugybe kils kaimas naujai dienai. Dienos žygiui tai šventai dienai atminti rinkosi jaunuoliai – šauliški rūbai žalsvavo, šauliškumą pabrėžiančios liemenės su užrašais gelsvavo. Žodis apie tų tolimų 1920 – ųjų pasaulį, mūšin su lenkais išėjusių vyrų ryžtą ir mūsų apsisprendimą juos pagerbti – į Troškūnus menamu jų keliu keliauti. Prie šaulius įamžinančio Marijos Sopulingosios stogastulpio žodį tarė LDK piliečiu save vadinantis, Kijeve gyvenantis Virginijus Strolia, vietinės bendruomenės pirmininkė Daiva Kruopienė, Maironio eilėraštį Vilnius”, prisimenant tuomet vykusią kovą už mūsų sostinę paskaitė seserys Ineta ir Rūta Kruopytės. Voromis, pulkeliais smėliu gelsvuojančiu vieškeliuku, pro Pienagalio kapinaičių kalnelį su liūdinčios motinos skulptūra kilome į kalvas, Latavos upelio aukštupin, Latavėnų – buvusio legendinio karaliaus Mindaugo dvaro link. Kol įkirtom į asfaltuoto kelio atkarpą, stabtelėjome prie didžiulio kryžiaus su Šv. Pranciškaus skulptūra, žyminčio buvusio pasaulio lietuvių vyskupo Pauliaus Antano Baltakio tėviškės sodybvietę ir tą garsų pranciškoną bei jo giminę prisiminėme. Gyvenvietę maršu perėjome, Lydžių kapeliuos stabtelėjome, į senutėlius kryžius pasižvalgėme, tolumoje plikais liepų kamienų eilėmis boluojantį Okuličiaus dvarą prisiminėme. Tarsi žemyn, nors ir ne tiek kilpuodamas kelias bėgo, prie Mediniškių aštria alkūne į pietus pasuko, veikiai ir buvusį Skamarakėlių kaimą pasiekėme – ten gimusį muziką, Panevėžio šaulių choro tarpukariu vadovą Mykolą Karką prisiminėme. geležinkelio linija, kelio duobės, mažyčiai krateriai prilieti vandens. Kareiviškai į gretas po tris sustoję, priekyje švytint šaulių bei valstybinei vėliavoms greitai greitai Troškūnų miesto pakraštį pasiekėme. Iškilmingai pagerbėme žuvusius šaulius ir pokario partizanus kapinių panteone. Tada dalijamės į dvi voras ir iškilmingai Vytauto Didžiojo bei Vilniaus gatvėmis į aikštę įžengėme. Sankirtos aikštelės kryžius žymintis Troškūnų parapijos 300 metų jubiliejų, buvusios kapavietės ir šaulių sodelio vieta, paminklas Algimanto apygardos partizanams ir žygio vainikavimas prie senosios gimnazijos, kur memorialinė lenta šaulių žygį žymi, po Vilniaus ąžuolu. Tarp garbiųjų trispalvės ir tautinių organizacijų vėliavų aukso spalva bei karinguoju šernu papuošta spindėjo Troškūnų miesto vėliava. Pasigedame šiek tiek partizaniško laiško bei laiko ženklų nesupratusių andrioniškėnų, traupiečių bei anykštėnų, jų miestų vėliavų, juk visos tos vietovės minimu šaulių žygdarbiu tuomet buvo į nemirštančią legendą sujungtos. Prisimename 1920 – ųjų rudenį, viltingą taiką, sutartį pasirašytą Suvalkuose ir netikėtą konfliktą su lenkais. Kodėl tie vyrai nusprendė gausybei raitelių kelią pastoti, kodėl atrodytų ” išmintingai” nepasislėpė. Gyvybę būtų išsaugoję. Tik jiems laisvė, garbė buvo brangiau negu gyvybė, ir taip jie pagarbos ir atminties amžinybės vainiką pelnė. Štai jų vardai – Petras Liktoras iš Gudelių, Petras Tunkevičius iš Stukonių ir trys Kiaušagalio kaimo vyrai – Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus ir Antanas Miškeliūnas. ” Malmažos” giesmininkai dainavo taip pažįstamą „Tu neverk motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės…Jiems dangaus angelai vainiką iš deimantų pina.” Politkalinių vardu kalbėjo Prima Petrylienė, jaunųjų šaulių – Vaidas Molis, troškūniečių – Meilė Giraitienė, anykštėnų – Sergejus Jovaiša. Tikri, nuoširdūs žodžiai į rudens liūdesį gėrėsi viltimi, viltimi plazdėjo ir žvakelių liepsnos ir saulė pro debesys palaimingai švytėjo. Valio šaukėme nepriklausomai Lietuvai ir visiems čia vardan tėvynės ir jos gynėjų susirinkusiems.
