Apie Vyskupo skvero architektūrines kompozicijas

(Gražina ŠMIGELSKIENĖ, „Profesoriui stelos daro įspūdį“,- „Anykšta“, 2015-11-14)

Rašau vis dar ta pačia amžina anykštėnų nepasitenkinimo tema – Vyskupo skvero architektūrine kompozicija su iškaltu Antano Baranausko jaunystės moralės kodeksu. Nepasitenkinimas, nepasitenkinimas, nepasitenkinimas. Nieko nedarau, tik reiškiu nepasitenkinimą. Nes jei darau, tai suprantu, kad galiu ir klysti…

Pirma buvo garsus klausimas – kaip atsisėsime ant surūdijusio metalo gabalo? Tada kyla kiti klausimai – ar nežiūrime, ant ko sėdame? Kas svarbiau – ar pailsinti kūną, ar pailsinti dvasią? Kas tveria ilgiau, kas žmoguje svarbesnis?
Gal prieš klesteldami pasižiūrėkime, paskaitykime ir pamąstykime…
Menas – nelengvai perkandamas riešutėlis. Dažnas mano, kad šioje srityje labai viską supranta – gražu ar negražu. Mene neužtenka tokių dviejų apibūdinimų, tai yra greičiau emocinė, impulsyvi požiūrio išraiška. Ir kiekvienam žmogui vis kitokia, į kiekvieną reiškinį kiekvienas žmogus žiūri kiek kitaip. O norint suprasti meną, geriau jį pajusti, reikia nemažai žinoti… Ir geriau tada vertinimą „geras-blogas“ palikti profesionalams. Menas skatina mąstyti, skatina domėtis, gilintis, įgauti pilietiškumo, plėsti akiratį, įgauti poziciją gyvenime. Vertinant kūrinį reikia pagalvoti, ką autorius nori pasakyti, kodėl nori tai pasakyti, kokiomis priemonėmis jis tai daro, ar tos priemonės tinka išreikšti tą mintį, ar susilieja kūrinys su jį supančia aplinka, ar paliečia jis mūsų širdis? Gal jį reikia prisijaukinti ir pamilti? Ar jis nėra vienadienis ir lengvai suprantamas ar priimamas?
Jaunos architektės Justinos Padvarskaitės-Venclovienės sukurta Vyskupo skvero architektūrinė kompozicija yra greičiau skulptūros, ne suoliukai. Jos savo forma ir spalva labai sklandžiai, organiškai įsilieja į erdvę tarp Anykščių bibliotekos ir šv.Mato bažnyčios. Jų tarsi nesimato, bet ir yra. Spalva santūri, lietuviška, rūdžių nugesinta, atsiliepia raudonoms bažnyčios ir bibliotekos plytoms. Rūdys simbolizuoja laikinumą. Viskas, net metalas, ilgainiui suyra. Bet kol kas jis stovi ir mena svarbų mūsų miestui ir Lietuvai žmogų – poetą Antaną Baranauską. Jo moralės kodeksas, subtiliai iškaltas storo metalo plokštėse, senas, bet išlikęs. Taip kaip metalas – surūdijęs, bet išlikęs. Bet nieko nėra amžino – ir tie žodžiai nueis užmarštin, ir metalas kada nors sudūlės…
Galima galvoti ir taip – žodžiai seniai rašyti, jau rūdimis apėję, bet dar yra, mes juos dar skaitom.
Skulptūrų forma, ypač vertikalioji, akivaizdžiai rodo sąsają su mūsų senove. Tai lyg kultuvės, kuriomis mūsų pramotės velėdavo skalbinius. Ta forma šiek tiek atsikartoja ir minimalistiniame bibliotekos statinyje, ir bažnyčios kontraforsuose. Susidaro sakrali erdvė: Vyskupas, Bažnyčia, Poetas, Biblioteka (knygos, išmintis), senovinė architektūrinių-skulptūrinių formų kompozicija, moralės kodekso žodžiai.
Jeigu mažiau būtumėme nepatenkinti, daugiau pagalvotumėme apie artimą savo, laikytumėmės moralės kodekso, tai nebereikėtų kurti ir instrukcijų, kaip elgtis tokiu ar kitokiu atveju, nereikėtų rašyti projektų, gelbėti vaikus nuo patyčių, nepamiršti senelių, rinkti aukas maisto bankui, nereikėtų rašyti instrukcijų, kaip žiūrėti į Žmogų…
Ir nereikia skaičiuoti pinigų. Ką mes su jais būtume padarę? Pravalgę, pragėrę ir vėl graudžiom akim žiūrėję – gal kas dar kokį gabalėlį numes?

Rūta PELEGRIMIENĖ,
dailės mokytoja