Rudeniškai darganoti Savičiūnų peizažai

Užsukau į seną Savičiūnų kaimą, esantį Svėdasų seniūnijos pakrašty. Norėjosi vėl pabuvoti vargingus baudžiavos laikus menančiame Savičiūnų dvare, aprašytame lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje, knietėjo pasivaikščioti takais, kuriais vaikštinėdavo čia gyvenęs garsus kanklių meistras Juozas Lašas.
Aplinkui saulės nutvieksti driekėsi įdirbti, žiemkenčiais dar visai neseniai apsėti laukai, vietinių gyventojų išnuomoti apylinkės ūkininkams. Ištuštėję gandralizdžiai, lapus numetę uosiai, ąžuolai bylote bylojo apie rudenį. Įspūdingi vaizdai nors ir saulėtą dieną vis tik buvo… rudeniškai darganoti. Tą nemalonią darganą, nykius peizažus sudarė Savičiūnuose patirti slogūs įspūdžiai.

O jie tebestovi dar vis…

Savo kelionę pradėjęs nuo buvusio dvaro pastatų eilinį kartą patyriau kartėlį. Tų statinių išliko iki šių dienų ne taip ir daug. Tačiau jie vis labiau sminga į žemę, griūva, nyksta. Istoriniai šaltiniai byloja, kad pagrindiniai dvaro pastatai iškilo kaime 1754-1763 metais. Tuomet Savičiūnų dvaras priklausė grafui Pamarneckui, o vėliau gana dažnai keitėsi savininkai. Ilgiau ar trumpiau šis dvaras priklausė Venclovavičiams, Buterlevičiams, Krasauskams, Romanovskiams bei jų palikuonims. Paskutinysis dvaro valdytojas buvo sumanus vietinis ūkininkas Feliksas Laučius, nusipirkęs pastatus ir žemę 1926-aisiais ir sulaukęs nacionalizacijos, bet taip ir neišvengęs tremties…
Savičiūnų dvare prakaitą liejo ne tiktai vietiniai, bet ir baudžiauninkai iš Malaišių, Gudonių, Gykių, Daujočių, Degsnių, Pamalaišio, Netikiškių bei kitų vietovių. Savo vaikystės prisiminimuose Vaižgantas aprašo epizodą, kai tėvelis jį nusivedė į Savičiūnus ir akmeniniame klojime parodė išlikusius lovius, skirtus baudžiauninkams plakti. Didžiuliai mediniai loviai su specialiais guminiais diržais plakamiems žmonėms pririšti, išdžiūvusio kraujo dėmės, kampe sukrautos rykštės Tumų Juozukui paliko slogų įspūdį. Vėliau baudžiavos laikmečiui, sunkiai baudžiauninkų daliai rašytojas paskirs ne vieną savo kūrinį, tarp jų ir garsią apysaką „Dėdės ir dėdienės“, kuri susilaukė ir kinematografininkų dėmesio, ir sceninių pastatymų… Savičiūnų dvarą ne kartą savo apsakymuose, novelėse yra minėjęs iš netolimo Pamalaišio kilęs žymus prieškario laikų rašytojas, vėliau kūręs JAV, Stepas Zobarskas… 
Pirmojo pasaulinio karo metais Savičiūnų dvare buvo įkurdintas vokiečių kariuomenės štabas. Vokiečiai, nenorėdami, kad vietiniai gyventojai namuose naudotųsi girnomis, pareikalavo grūdus malti vežti į jiems priklausiusį malūną ir už malimą mokėti mokesčius, o turimas girnas prisakė suvežti į dvarą. Mediniai girnų įrengimai čia pat buvo sudeginti lauže, o girnų akmenimis, girnapusėmis vadinamais, išgrįstas nemažas dvaro kiemas. Vietiniai gyventojai šių eilučių autoriui yra pasakoję, kad girnapusės tebeguli aplinkui ir dabar, niekas jų neiškasė. Tiktai per ilgus dešimtmečius jos giliai susmigo į žemę, užžėlė žole, tad girnapusių nebėra nė ženklo… 
Antrojo pasaulinio karo metu Savičiūnuose akmeniniame klojime veikė raudonarmiečių karo lauko ligoninė. 1949-ųjų rudenį įsikūrus kolūkiui, visi pastatai atiteko ūkio reikmėms. Mediniame dvaro gyvenamajame pastate buvo apgyvendintos šeimos, įsikūrė biblioteka, kultūros namai, veikė kolūkio kontora. Kurį laiką daugelis pastatų net kolūkiui tapo nebereikalingais, tad sunyko, sugriuvo. Likusieji sulaukė kolūkmečio eros pabaigos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Todėl neatsitiktinai išlikęs visas nekilnojamas turtas buvo grąžintas teisėtiems savininkams- paskutiniojo dvaro savininko Felikso Laučiaus palikuonims.
Faktas, kad į gyvenimą pagaliau sugrįžo tiesa ir nacionalizuoti pastatai sugrąžinti savininkams, džiugina. Bet širdį skauda žiūrint į tuos pastatus. Kas kartą jie atrodo vis vargingiau, liūdniau, skurdžiau. Unikalus iš raudonų plytų bei lauko akmenų sumūrytas statinys – klojimas ir tvartas jau beveik visas virtęs griuvenų krūva. O dar prieš keletą metų pastatas buvo geresnės būklės, dar buvo visai neblogai išsilaikęs. Gal tiktai vertėjo jį paremontuoti, patvarkyti, apsaugoti nuo oro darganų ir piktavalių žmonių. Pirmą kartą čia apsilankęs prieš gerą dešimtmetį, stebėjausi, kad pastato viduje kažkas pjausto, ardo medines konstrukcijas. Apie tai net esu rašęs ir Anykščių krašto spaudoje. Dar po kurio laiko užsukęs radau jau įgriuvusį stogą, išdaužytus langus, išverstas ir kažkieno kažkur išgabentas duris. Ir taip kasmet po truputį, po truputį iš didžiulio, erdvaus, įspūdingo pastato teliko varganai atrodančios statinio liekanos. Per metų metais nešienautą žolę prie griuvėsių net sunku ir prasibrauti. O ir ko tenai eiti, ko žiūrėti? Nebent tiktai pavirkauti, kaip beprasmiškai žūsta istorinis paveldas…
Skaudu žiūrėti ir tarp išlakių ąžuolų stūksančią baltomis kolonomis padabintą “dviejų galų” medinę trobą. Tai ir yra Savičiūnų dvaro gyvenamasis namas. Šio rudens pastatas dar sulaukė, bet ateitis dvarelio laukia liūdnoka. Žvelgiant iš fasadinės pusės, pastatas dar visai pusėtinai atrodo, nors jau matyti išdaužyti kai kurių langų stiklai, prašalaičių landžiojimo pėdsakai.Nors durys patikimai užrakintos, tačiau niekas netrukdo į vidų įlįsti pro langus. Užėjus į kitą namo pusę, pasitinka tiesiog baisus vaizdas. Mat, jau įgriuvę pastato lubos, suvirtę trobos vidun sienos, durys, langai. Viso to jau nebesuremontuosi, nebeatkursi. Todėl nereikia būti ir kokiu nors pranašu, kad atspėtum šio istorijos paminklo ateitį. Neprireiks dar ir kokio pusmečio, o vietoje Savičiūnų dvaro gyvenamojo namo pamatysime tiktai sugriuvusių rąstų krūvelę…

Ir kryžius, ir gryčiutės – 
tarp vešlių piktžolynų

Pasivaikščiojus Savičiūnų “ūlyčia”, į akis krinta visur vešintys gausūs piktžolynai. Žmogaus ūgio dydžio žolės, kuriose “pasislėpę” gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai akivaizdžiai byloja, kad šių trobesių durų jau senokai nevarstė žmonių rankos. Matyt, kadaise čia gyvenę žmonės iškeliavo Amžinybėn, o paveldėti pastatų nebuvo kam. Tarp išlakių piktžolynų stūkso ne tiktai kai kurios kaimo trobos, bet ir gražus metalinis, kalvio darbo kryžius. Garbaus amžiaus Savičiūnų žmonės pasakojo, kad tasai kryžius čia stovi nuo neatmenamų laikų. Jau senolių vaikystėje kryžiaus būta, jų tėvai ir seneliai taip pat neprisimindavo, kas ir kada kryžių pastatė. Spėjama, kad kryžius buvo pastatytas dar baudžiavos laikais. Čia kartais dar ir pasimeldžiama. Tiesa, meldžiasi ne vietiniai gyventojai, bet iš kitur atvažiuojantys. Dar retkarčiais vis kas nors į Savičiūnų dvarą užsuka, ieškodami kokių nors savo protėvių gyvenimo pėdsakų. Neseniai čia buvo atvažiavę latvių šeima iš Daugpilio, kuri ieškojo kokių nors duomenų apie savo senelio baudžiauninko gyvenimą Savičiūnuose…

Nė gyvos dvasios

Svėdasų seniūnijos duomenimis, nuolatinę gyvenamąją vietą Savičiūnų kaime deklaruoja 14 gyventojų. Pats sodžius išsidėstęs ne vienoje vietoje, nemažoje teritorijoje. Tai vienur, tai kitur sodybų kiemuose gali pamatyti besitvarkančius žmones. Tačiau toje kaimo pusėje, kuri įsikūrusi šalia buvusio dvaro ir kur dažniausiai užsuka turistai, kraštotyrininkai, istorinio paveldo tyrinėtojai, vaikštinėdamas gerą pusdienį nesutikau nei vieno žmogaus. Visur, kur tiktai ėjau, neregėjau nė gyvos dvasios. .
Keliu pro Savičiūnus, kol ilgokai vaikštinėjau aplinkui, nepravažiavo nė viena mašina. Niekas taip ir nepasidomėjo, nei kas aš toks, nei kokio reikalo vedinas visur vaikštinėju. Todėl nėra net ko stebėtis, kad kažkas landžioja pro dvaro pastato langus į kambarius ar daužo langų stiklus, kad prie tvenkinio atvežamos šiukšlės ar krečia kitokias šunybes.