Į Anykščių veterinarijos gydyklą (Baranausko a. 16) priklydo jauna katytė. Ji elgiasi kaip tikra katė – paglostysi ją tik tada, jeigu leis pati, bet, jeigu nuspręs pamurkti ant kelių, tai tas sprendimas bus nukeičiamas ir nuo žmogaus valios nepriklausys. Būna, kad pūkuotoji supyksta ant pasaulio – tada „į pagalbą“ ateina dantukai. Bet jai tik reikia surasti SAVO žmogų, o kai pasijaus saugi ir mylima, dantukai greičiausiai bus skirti tik maistui doroti.
Nors katei nereikia kęsti šaltų naktų lauke, bet veterinarijos gydykloje ji galės gyventi tik laikinai – visur įrengta signalizacija, likęs jai mažutė tamsi patalpa…
Ji puikiai galėtų gyventi ir kaime, vaikščiotų sau laukais, o nusprendusi nusnūsti grįžtų namo. Ir dabar ji net po kelias valandas praleidžia lauke, bet nakvoti grįžta atgal vaistinę.
Jeigu prieš šv. Kalėdas kas nors jai padovanotų namus, vienas šventinis stebuklas būtų įvykęs…
