Mero patarėjas Donaldas Vaičiūnas sako, kad ateidamas į šias pareigas tikėjosi būti labiau pasiuntinuko vietoje, tačiau pirmas pusmetis darbo savivaldybėje buvęs, nors ir labai įtemptas, bet įdomus: „Daugelis mano kolegų už mane vos ne per pusę vyresni, o tai yra didžiulis pliusas, gera patirties mokykla“.Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Anykščių rajono mero patarėjas, Darbo partijos narys Donaldas Vaičiūnas gruodžio 6-ąją šventė 31-ąjį gimtadienį. Po Šaulio Zodiako ženklu gimęs politikas teigia, kad horoskopų neskaito ir jais netiki: „Aš tikiu tuo, kad žmogus savo likimą nusikala pats – kiek sukuria, kiek pasiekia, tiek ir turi“.
– Šauliai dažnai pavėluoja į darbą, nes iki ryto linksminasi.
– Tikrai ne. Nors man tikrai reikia ir vakarėlių, ir draugų, bet linksmybės iki ryto man asocijuojasi su alkoholiu. Aš jo visai nevartoju ir manau, kad žmogui net nereikia to. Galiu puikiai linksmintis ir nieko negerdamas ir manau, dar turėsiu vieną pranašumą – ryte nei tau galvos skauda, nei dirbti sunku. Kas gali būti geriau, nei po gero vakarėlio atsikelti šviežia galva..?
Anksčiau nebuvau abstinentas, bet nebuvau ir tas, kuris nuolat alkoholio padaugina. Gal, sakykim, taip – buvau statistinis jaunuolis, kuris jaučia ribas vartodamas alkoholį. Nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėlęs nusprendžiau nebevartoti alkoholio, tiesiog viskas vyko palaipsniui.
Tenka nemažai bendrauti su jaunimu ir pastebėjau tokį dalyką – motyvuoti jauni žmonės, o labiausiai motyvuoti man atrodo Anykščių J. Biliūno gimnazijos moksleiviai, sugeba leisti vakarus neformalioje aplinkoje, atsisakydami alkoholio.
Pradžioje draugai nuolat klausdavo, kas man atsitiko, kad net neparagauju alkoholio, sakydavo, kad savo jau tikriausiai išgėriau, net ir pačiam nepatogu būdavo tarp tokių draugų linksmintis. Matyt, natūralu, kad su tokiu mano sprendimu pasikeitė kartu ir draugų, pažįstamų ratas. O dabar man visiškai nesvarbu, ką žmonės galvoja, nes linksmybėms abstinencija netrukdo.
– Jeigu jau Šaulys susipyks su žmogumi, gali su juo nebendrauti ir visą likusį gyvenimą.
– Pykčio tikrai nelaikau. Gal nesu buvęs taip smarkiai įskaudintas, kad galėčiau visą gyvenimą pykti. Man paskritai atrodo nesąmonė nesikalbėti su žmogumi, pyktis dėl kažkokių buitinių, elementarių dalykų, tai primena vaikų žaidimus.
Šeimoje irgi būna nekalbadienių. Jeigu aš būnu kaltas, tikrai nėra sudėtinga atsiprašyti, o jeigu būnu nekaltas, irgi galiu atsiprašyti (juokiasi)… Kartais tenka prisiimti kaltę ir už tai, ko nepadariau, bet taip būna tik šeimoje.
Kitose situacijoje tikrai neatsiprašinėju už ne savo klaidas. Aišku, savo klaidas pripažinti nėra lengva, tenka dirbti su savimi, bet, esant reikalui, tikrai atsiprašysiu.
Visas tekstas publikuojamas šio šeštadieno „Anykštos“ laikraštyje.
