Rūta Vanagaitė kalbėjo, jog jos senelis, įskųstas kaimyno buvo ištremtas ir gyvenimą baigė Kazachstane.
Iš Anykščių krašto kilusi Rūta Vanagaitė – teatrologė, viešųjų ryšių specialistė, festivalio LIFE įkūrėja, televizijos laidų „Pagauk kampą“ prodiuserė, politikė, rinkimų ir viešųjų ryšių kampanijų rengėja. Anykščiuose pristatydama knygą „Ne bobų vasara“, kurią ir dabar galima nusipirkti knygyne, kalbėjo, kad sovietmetis buvo tragiškas daugeliui šeimų, o žmonių mąstyme paliko daug spragų ir suformavo nemažai kompleksų.Ypač R.Vanagaitė akcentavo sovietmečiu apleistą psichinę sveikatą.
Šiemet išleista knyga „Ne bobų vasara“ puikuojasi ženklu N-40, o per jos pristatymą Vilniaus Rotušėje jaunesnės moterys, sako, buvo neįleidžiamos. Rūta Vanagaitė pristatydama knygą kalbėjo, kad apie savo kilmę, savo šeimą ir tragišką likimą. „Mano giminė – nuo Kavarsko, šeima turėjo 60 hektarų žemės, buvo ištremti. Senelis Jonas Vanagas nuvertė medį Kavarske per gatvę, kad rusų armija nepravažiuotų. Kaimynas įskundė, senelis turėjo slapstytis. Atėjo tik kartą žmonos aplankyti apsirengęs moteriškais rūbais. Tą pačią dieną jį Kavarske sulaikė, nes vėl įskundė. Ištrėmė į Kazachstaną, kur jis per kelis mėnesius mirė. Mano giminė visa Kavarske palaidota“,- apie savo šaknis kalbėjo R.Vanagaitė. Beje, ji ragino tuos, kurių giminės buvo ištremti, kreiptis Vilniuje į Ypatingąjį archyvą, Iš jo ji sužinojo ir kas įskundė jos senelį ir kaip vyko tardymas. „Senelį turbūt kankino, nes kiekvieną apklausos protokolą žmogus turėjo pasirašyti. Kuo ilgiau buvo tardomas, tuo senelio parašas darėsi neįskaitomesnis“,- pasakojo R.Vanagaitė
R.Vanagaitė laužė ir susiformavusius sovietmečiu stereotipus, kai kreiptis į gydytoją psichiatrą ar psichologą buvo gėda. Vienas iš knygos skyrių, kuris gali šokiruoti, yra apie depresiją. R.Vanagaitė ragino moteris kreiptis į psichoterapeutus, nebijoti vartoti vaistų. „Depresija – nepaprastai pasaulyje paplitusi liga. Lietuva yra antra šalis pasaulyje pagal parduodamų antidepresantų skaičių. Maždaug 60 procentų lietuvių serga depresija vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu. Lietuvoje 300 000 sergančių moterų. Joms ypač sunku – dėl to, kad keitėsi santvarkos, kad vyrai geria. Beje, kodėl tiek daug policininkų žudosi? Todėl, kad jie bijo nueiti pas gydytoją. Nuėjai, ar tu policininkas, ar teisėjas, įrašė, kad sergi depresija ir 5 metams netenki darbo. Vyrai problemas sprendžia savaip, dažniausiai alkoholiu“,- kalbėjo R.Vanagaitė. Ji sakė pati ne kartą ėjusi pas psichoterapeutę, kuri padėjo jai susigaudyti gyvenime.
Naujai buvo pažvelgta ir į sovietmečiu nutylimą temą – moterų menopauzę. „Kai Žemaitė gyveno, vidutinis moters amžius buvo 47 metai. Kitaip sakant, paauginai vaikus ir – „jablynkšt“, jokios menopauzės, dabar gi gyvenimo trukmė 78 metai. Žinau moterų, kurios išėjo iš televizijos, nes jas bet kuriuo metu galėjo išmušti raudonis“,- kalbėjo R.Vanagaitė ir siūlė moterims pagalvoti apie hormonų terapiją. Štai kaip ji knygoje reziumuoja šios moteriškos problemos sprendimą: “Pradėsiu iš toli, nuo 1990 metų. Filmuoti Lietuvos dainuojančios revoliucijos atvyko Suomijos televizijos grupė. Tuomet vertėjavau jiems. Laidos režisierė – penkiasdešimt penkerių žavinga ir įdomi moteris. Labai susidraugavome. Kai filmavimo grupės moterys buvo kartu duše, pamačiau ant savo draugės kūno užklijuotą pleistrą. Ar tu susižeidei, sunerimau. Ne, atsakė ji, tai mano hormoninis pleistras. Mano estrogenai, kurie man leidžia likti jaunai.
Taip prieš ketvirtį amžiaus, būdama dar gana jauna, sužinojau apie pakaitinę hormonų terapiją menopauzę patiriančioms moterims. Suomių režisierė man papasakojo, kad jaučiasi puikiai, klijuoja šį pleistriuką jau penketą metų, tereikia jį pakeisti vieną kartą per savaitę, taip pat galima gerti tabletę arba tepti ant kūno gelį – kam kas patogiau. Kad kone visos vakarietės moterys taip daro, tiesiog atsisakydamos per anksti pasenti ir nenorėdamos jaustis prastai. Pradeda sulig pirmais menopauzės simptomais ir tęsia iki begalybės, bent jau iki septyniasdešimties arba kol joms nusibosta ir nusprendžia: gana, dabar jau noriu pasenti.
Tuomet, prieš ketvirtį amžiaus, būdama dar visai jauna moteris, nusprendžiau: aš nepasensiu. Kai ateis mano laikas, neabejotinai darysiu tą patį.
Jei klaustumėte manęs dabar, 2015 metais, ką galvoju apie estrogenų terapiją, lydinčią mane jau ne vienus metus kaip šauni ištikima draugė, kiekvienai iš jūsų, kurią vargina menopauzės simptomai arba kuri ką tik patyrė chirurginę menopauzę, atsakyčiau – pirmyn, mieloji. Atgal į gyvenimą. Bet paklausykite ne manęs, o neuropsichiatrės“.
Beje, užklausta apie meilę, R.Vanagaitė moterims siūlė nelaukti, kol atsidurs senelių namuose. „Žinot, kokia didžiausia problema senelių namuose? Romanai. Skundžiasi, kad tokį Vincą reikia pašalinti iš senelių namų. Pasirodo, jis paną „atmušė“. Vincas – be kojos, pana irgi be kojos… Mes per anksti save nurašom“,- kalbėjo R.Vanagaitė, prisipažinusi, jog gailisi 10 metų, prarastų po skyrybų.
O paklausta apie teatrą, R.Vanagaitė sakė, jog pastaraisiais metais Lietuvos teatras žymiai sumenko. „Man teatras buvo kaip bažnyčia, bet dabar jis labai sukomercialėjo. Man mirtinai nuobodu pasidaro jau per pirmas 15 minučių. Tai mano gyvenimo laikas, aš sumoku pinigus ir dar turiu žiūrėti, kaip kažkas maivosi. Todėl keletą kartų tiesiog atsikėliau ir išėjau. Esu tikra teatrologė – vieną kartą per metus nueinu į teatrą ir man užtenka“, – juokavo R.Vanagaitė.
Autoriaus nuotr.
