Buvęs Anykščių mero patarėjas, Tarybos narys, ūkininkas Arvydas Mačiulis, paklaustas apie vieną iš skaudžiausių Lietuvos kaimą paveikusių įvykių – kolektyvizaciją, sako, kad šia okupantų pertvarka džiaugėsi tik vilkai.
– Lietuvai atgavus nepriklausomybę jūs pradėjote ūkininkauti?
– Anykščių rajone gyveno mano žmonos sesuo, todėl nusprendėme čia įsikurti ir pradėti šį rizikingą užsiėmimą. Aš pats esu kilęs nuo Utenos.
– Užaugote kaime?
– Taip, kaime gyvenau iki 17-os metų. Pamenu, kaip vyko kolektyvizacija ir lietuvių nuvarymas nuo žemės, to patirti niekam nelinkėčiau. Pamenu, ką kalbėjo kaimo žmonės, mieste žmonės buvo atsargesni, o kaime visi buvo pažįstami, slapstytis nereikėjo. Tačiau, kai pamatė, kad kitaip nebus, žmonės turėjo prisitaikyti. Mums tėvai stengėsi kalbėti mažai, kad paskui nekiltų problemų, juk ėjome į mokyklą.
– Žmonėms iš po kojų buvo atimtas pats pagrindas – jie neteko žemės, gamybos priemonių, kai kurie ir pastatų…
– Dabar turiu daugiau laiko, pradėjau domėtis savo gimine. Atsekiau tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės 260 metų senumo giminės šaknis. Turiu pasakyti, kad mano giminėje visi buvo tikri aukštaičiai be jokių priemaišų ir visi dirbo žemę. Mano giminė buvo iš laisvųjų, vadinamų karališkųjų, valstiečių, kurie neidavo į baudžiavą, gyveno gana pasiturimai. Tik vėliau, kai šeimose daugėjo žmonių, sklypus dalino, žemės valdos mažėjo. Mano tėvas turėjo 14 hektarų ūkį, bet kaip jis sakė “prieš karą jau buvo galima gyvent“. Iš žmonių per kolektyvizaciją buvo atimtas pats pagrindas. Staiga visko netekti – baisus smūgis.
– Kalbėdavo, kad dalis žmonių stengdavosi dalį priemonių, sakykim, brangias kuliamąsias užkasti į žemę, ar buvo jūsų krašte tokių atvejų?
– Būdavo visokių įvykių, bet ne viską gali paslėpti, gyvulius ir pastatus iš karto atėmė, pasipriešinti žmonės negalėjo, o kurie priešinosi buvo ištremti arba suimti.
– Kokie vaizdai yra išlikę iš tų laikų?
– Siaubingas dalykas – pamenu, kaip eidavom iš mokyklos, tai iš tvartų, kur buvo laikomi atimti ir suvaryti gyvuliai, kasdien ištraukdavo po 1-2 kritusius arklius. Neužtekdavo pašarų, gyvuliai iš bado krisdavo. Džiaugsmo buvo tik vilkams.
– O kaip gyveno žmonės?
– Pamenu kaip tėvas parsinešė ant pečių visų metų uždarbį – maišą grūdų. Toks buvo atlyginimas. O dirbt juk reikėjo, visi turėjo dirbti, nes kitaip galėjai išvažiuoti pas baltas meškas.
– Ar išliko jūsų sodyba?
– Ne, mus nukėlė melioracija, dabar toje vietoje auga miškas, tik vienas klevelis likęs, kur stovėjo mūsų namas.
– Per vieną kartą lietuviai patyrė dvigubą netektį – ne tik neteko savo žemės, bet galiausiai buvo išvaryti ir iš savo namų, sukelti į gyvenvietes.
– Melioracija buvo viena iš kaimo naikinimo formų. Pagalvokit, juk kaip sakiau, mūsų giminė gyveno sėsliai – karta po kartos. Žmonės dirbo, kūrė ir staiga visko neteko, viskas griuvo. O dar nuolat stingdydavo baimė – vis girdėdavo, kad tai tą išvežė į Sibirą, o kitą – į kalėjimą.
– Žmonės turėjo persitvarkyti?
– Visą savo meilę sudėdavo į tą 60 arų sklypą, kurį leisdavo turėti. Šios žemės ir to gyvulių minimumo, kurį valdžia leisdavo laikyti, visiškai pakako šeimai prasimaitinti, maisto trūkumo nebuvo.
– Ar nesvarstėte, kaip Lietuva atrodytų dabar, jeigu ne tos istorinės peripetijos ir komunizmo invazija?
– Manau, kad gyventume kaip kokia Danija. Tėvukas, nors dirbo žemę, bet mėgdavo skaityti knygas, laikraščius, jų užsisakydavo. Aš ir pats tuos laikraščius perskaitau. Tėvukas prenumeruodavo „Ūkininko patarėją“, kuriame buvo spausdinamos įvairios analizės. Apie 1937 metus Lietuva su Danija jau buvo susilyginusios daugeliu rodiklių, o kai kuriose sferose net ir lenkė. Tai didelis pasiekimas, nes turim prisiminti, kad laisvai gyventi pradėjome tik 1918 metais, ūkį reikėjo kelti nuo nulio. Manau, kad tais laikais žemės ūkis vystėsi kur kas sparčiau ir intensyviau net negu dabar.
-Ačiū už pokalbį.
