Neuždengtų langų stikluose atsispindės žvakės ir eglutės girliandos. Po geltona lempa, už apvalaus stalo sėdės šeima – tėtis, mama, kelios tetos ir dėdė. Senelis laikys rankose atverstą knygą – gal melsis, o gal skaitys pasaką, o dvi mergytės raudonomis suknelėmis sūpuos lėles… Pro šalį einantis vienišas žmogus tik akimirkai išdrįs stabtelėti atsigert svetimos laimės. Nes langas, kaip sakiau, bus neuždengtas. Tiesa, ant stalo bus padėta obuolių… Arba…
Įžangos į didžiosios paslapties naktį raudonos rogės neš užsnigtu keliu per apšerkšnijusį mišką į seną dvarą, kurio didžiojoj menėj aplink žėruojančią eglutę su aukso žvaigžde viršūnėje skleisis pokylis – būriuosis dekoltuotos damos, elegantiškai viskio taurėmis skambčios vyrai, o juodaskvernis orkestras derins stygas giesmei „Tylią naktį…“ O gal… Prosenelės austa staltiesė, nors kruopščiai skalbta ir lyginta, bus kiek dėmėta nuo metų metais ant jos išliejamo silkių padažo ir oranžiniai vaisiai dar labiau išryškins jos senatvę. Kadaise nepaprasto aukštumo lubos, kryžiumi padalinti langai, atrodys nusileidę ir sumažėję. O stalas atvirkščiai – kėpsos ilgas, didžiulis, tarsi kokia šarvojimo lenta. Kažkas primins, kad anksčiau reikėdavę neštis iš virtuvės taburetes, kad visi prie stalo sutilptų… Motina padės tuščią lėkštelę ir išvardins šiuose namuose mirusių vardus. Mirusiųjų vardų skambesys įstrigs kažkur ausyse, kaip įstringa hitai, ir bus nesmagu traukti iš po staltiesės šiaudą, kad pasitikrintum, kaip ilgai liko gyventi… Švenčių scenarijus galiu tęsti be galo. Gausiai dekoruoti kalėdiniai pokyliai – kaip iš amerikietiškų filmų, kur šeima šoka ir dainuoja apie eglę, keičiasi blizgiomis dovanomis, mėtosi sniegu, valgo keptą antį, užsikąsdami imbieriniais meduoliais – ir jiems gera drauge, linksma – niekas nezirzia dėl užvakar gauto blogo pažymio, tekančio vonios čiaupo, tėtė sako komplimentus mamai… Asketiškos Kūčios su dvylika prėskų valgių senelių gryčiukėse, kur paskubom pasidalinę plotkelę vaikai ir anūkai apgaili, kad nyksta tradicija dažniau pabūti kartu, bet vis tiek skuba namo prie televizoriaus… Kalėdos, kurioms bilietus emigrantai iš Norvegijos fabrikų ir Anglijos fermų užsisako dar rudenį…. Vienišos Kalėdos, kai Carito dovanėlę atneša socialinė darbuotoja ar savanorė mokinukė… Išvargusios Kalėdos, kai dukrai pėdkelnes, o sūnui šlepetes, nes viskas taip brangu, taip brangu, po eglute stebuklų naktį padeda našlė ar bedarbiai… Vilties Kalėdos, kurias švenčia ką tik susituokę… Angelai šią ilgiausią metų naktį sako vaikšto aplink namus, prisispaudę sparnus po sunkiais apsiaustais, kad nesimatytų, klausosi priglaudę ausis prie durų žmonių maldų, kad jas perduotų Dievui… Tačiau prašymų tiek daug, kad angelai juos užmiršta, supainioja namo grįždami… Todėl kiekviename name, kiekviename bažnytkaimyje vienu metu pildosi skirtingi kalėdiniai scenarijai: vieni jaukūs ir jautrūs, kiti šiurpiai nelaimingi, treti, regis, visko pertekę, bet vieniši. Kiekvienas iš scenarijų galėtų būti idėja kino filmui. Kiekvienas scenarijus, net jeigu jame būtų ir vienas vienintelis veikėjas – kokia susitraukusi bobučiukė, stiprus vyras ar mažas vaikas, aprėptų esminius gyvenimo dalykus ir liudytų tą patį – senas ar jaunas, stiprus ar silpnas, turtingas ar elgeta giliai širdyje ilgisi ir trokšta tų pačių dalykų – meilės, bendrumo su kitais žmonėmis, švelnumo, užuojautos… Man visuomet atrodo, kad Kalėdos yra tarsi pavadinimas virš straipsnio, kuriame pasakojama apie tai, ką žmogus šiai dienai užgyveno.
