Tbilisį turistai gali apžvelgti įvairiais būdais - pakilę funikulieriumi į kalną, iš lynu keliaujančių kabinų. Kairėje - į fantastinę gėlę panašūs Justicijos rūmai, toliau - stiklo tiltas per Kuros upę ir trys koncertų salėmis turėję tapti metalo ragai. Tai prezidento, dabar tapusio Odesos gubernatoriumi Michailo Saakašvilio palikimas. Beje, gruzinai neseniai iš M.Sakaašvilio atėmė Gruzijos pilietybę. Auksu švytintys cerkvės kupolai nuotraukos dešinėje - tai naujausia ir didžiausia Gruzijos cerkvė Sameba.
Prabanga ir skurdas greta
Opozicinės televizijos žvaigždė Ana su šiai išdidžiai tautai būdingu svetingumu aprodė man Tbilisį.
Miestą, su fantastiškais, ypač naktį, stiklo tiltais per Kurą, trimis neužbaigtom gruziniško rago formos blizgaus metalo, ekstravagantiškomis koncertų salėmis, fontanais (dėl šių moderno inkliuzų, V a. įkurtame mieste, kurie nepadarytų gėdos bet kuriai Europos sostinei, buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis esą pravardžiuojamas Šadrovanu I-uoju, išvertus iš gruzinų kalbos – Fontanu I–uoju).
Tačiau modernūs stiklo ir metalo statiniai konservatyvioje šalyje vertinami panašiai kaip Anykščiuose – surūdijusio metalo stelos A.Baranauskui. Gal ir gražu, tačiau kai šalis skursta, o vidutinė mokytojo alga yra apie 400 larių (apie 154 eurus) milžiniškos, milijonus larių kainavusios koncertų salės kelia tokį gruzinų įsiūtį, kad svarstoma jas iš viso demontuoti.
Tačiau turistui Tbilisis žavingas senosios ir naujosios architektūrų kontrastu. V-VI a. nerestauruotos cerkvytės miesto centre, modernūs suoliukai ir tarsi gyvos mažytės skulptūros, didingi tarybinio realizmo laikų monumentai kariams ir Gruzijos poemų herojams, išklaipytos šaligatvių plytelės ir puikiai apšviestos miesto gatvės, elgetaujantys gatvėse valkatos ir europietiškas jaunimėlis, brazdinantis gitaras šv.Georgijaus (mūsiškai – šv.Jurgio) aikštėje, atrodo, kaip į vieną kino juostą sujungti dviejų epochų vaizdai.
Gruzinai neelgetauja
Klaidžiojančią naktį po Tbilisį putoplasto gabalais mane apmėtė čigoniukai.
Mama kažką jiems rėkė – gal skatino, o gal draudė, tačiau apsimečiau, kad kliuvo ne man.
Gruzinai buvo įspėję niekam neduoti nė menkiausio pinigėlio ir nesileisti su elgetomis į kalbas. Valkatauja esą tie, kieno toks gyvenimo būdas. Gruzinas, kad ir kaip bebūtų sunku, išmaldos neprašys – jis suks kad ir menkutį, bet bizniuką, kažkuo prekiaus, laisvu laiku dirbs taksistu, bet išmaldos neprašys. Gal iš sunkaus gyvenimo labiau, nei dėl tvirtų šeimos saitų, užaugę vaikai dažniausiai neišsikrausto gyventi atskirai nuo tėvų. Kartu kelioms kartoms gyventi yra ne tik jaukiau, bet pirmiausia pigiau.
Ketvirtus metus Gruzijoje gyvenanti nevyriausybinės organizacijos „Trust in Development“ atstovė, Gruzijos politikos instituto Programų vadovė Renata Skardžiūtė – Kereselidzė sakė, kad šalyje beveik neveikia socialinio aprūpinimo sistema – senatvės pensija šalyje yra apie 160 larių, arba 62 eurus. Vidutinis atlyginimas – apie 380 eurų, o apie tokį dalyką kaip minimali alga, gruzinai nėra girdėję.
Jeigu ne vaikų parama, vieniši seni žmonės, matyt, badautų. Maisto kainos Gruzijoje panašios kaip pas mus, mažesni komunaliniai mokesčiai, mažiau kainuoja kuras, tačiau realiai pigesnis tik „Boržomis“. Net vynas, kurį gamina ir importuoja gruzinai, Tbilysyje kainuoja panašiai kaip Lietuvoje. Namo parvežiau du butelius saperavi vynuogių rūšies, kuri auga tik Kachetijoje, vyno. Vienas butelis vyno, pirkto anaiptol ne prabangioje parduotuvėje, kainavo 17 larių, arba 6,5 euro.
Mano kolegė žurnalistė dirba gerai apmokamą darbą, jos vyras yra gydytojas, tačiau gyvena kartu su jos tėvais. Pora augina 3 vaikus. Prasidėjus šiltajam metų laikui šeima išsikrausto gyventi į kalnus, kaimą už 40 kilometrų nuo Tbilisio, kad nejaustų smogo, taip pat užsiaugintų vaisių, daržovių. Žinoma, ir užsiraugtų vyno. „Nedaug. Tik kokį 100 – 200 litrų“ ,- šypsosi Ana ir tvirtina, kad vyno jie niekam neparduoda. Tai gėrimas šeimai ir svečiui.
Nors alkoholio Gruzijoje suvartojama daug, tačiau Ana patvirtina anksčiau girdėtą tiesą, kad alkoholikų šalyje mažai.
Karas pakeitė vertybes
Karas paliko atspaudus gruzinų dvasioje.
Ana pasakojo, kaip prieš dešimtmetį per naktį stovėdavo eilėse prie duonos, kaip nuolat dingdavo elektra. Pundą žvakių ir dabar, gyvendama sostinėje, jų šeima visuomet turi.
Po išgyvento karo dabar viskas yra kaip rojus, nors stabilumo, ypač finansinio, žmonės nejaučia. Pastebimai devalvuoja laris, auga mokesčiai už „gerais laikais“ paimtas paskolas. Žmonės Gruzijoje nesijaučia saugūs ir dėl kaimynystės su Rusija.
Ana sako, kad toks Gruzijos likimas. Laiminga ši tauta buvusi gal tik prieš tūkstantį metų.
Gruzinai – giliai tikintys
Ana iškart meiliai įsikibdavo į parankę, kai pasidžiaugdavau kokiu gruzinišku daiktu – pavyzdžiui, chačapūriu (tokiu sūrio ir papločio patiekalu).
Nuo gruzinų mus skiria emocijų raiška, nors abi tautos nuo seno jaučia simpatijas viena kitai.
Atsirevanšavau tik tada, kai sustojome prie didžiulės, 2004 metais pastatytos katedros, kuri atrodo kaip iš kokio XVII a. Sako, kad jos aukštis siekia 100 metrų.
Samebos, arba šv. Trejybės katedrą, fundavo didysis Saakašvilio politinis priešininkas, milijardierius Borisas Ivanašvilis. Jo milžiniškos, kaip kokių sporto rūmų, vilos langai žvelgia nuo vieno Tbilisio šlaito tiesiai į ne ką kuklesnį šalies prezidento rūmą.
Samebos katedroje yra paties Gruzijos patriarcho Ilja II sukurta moderni ikona, prie kurios man sušilo rankos.
Ana iškart atgyja – ji, kaip ir dauguma gruzinų, yra tikinti ir vertina savo šalies dvasinį lyderį. Kai patriarchas pažadėjo būti krikštatėviu kiekvienam trečiam šeimoje gimusiam vaikui, šalyje išaugo gimstamumas. Anos dukrelę Kato (Kateriną) taip pat pakrikštijo Ilja II.
Patriarchas yra intelektualas – jis kuria ne tik ikonas, bet ir modernią muziką. Ana pasakojo, kad pakviesti į jo namus žmonės laiką dažniausiai praleidžia patriarcho puoselėjamame sode ir gėlynuose, kad patriarchą ypač žavi kiparisai, kurie auga turbūt prie kiekvienos šventovės.
Beje, cerkvės – gruzinai yra stačiatikiai, bet turi autokefalinę bažnyčią, čia dar, ačiū Dievui, nerestauruotos. Tikriau restauruotos kokiame XVIII a., kai buvo iškritęs koks kertinis pamatų akmuo, todėl jaukios savo tikrumu, gyvos išmelsta erdve.
Dauguma gruzinų – giliai tikintys žmonės. Tai supratau iš kelių kelionėje sutiktų gruzinų lūpų išgirdusi tą patį viduramžišką pasakojimą apie 1000 kankinių, kuriems musulmonai leido rinktis – mirti arba užminti ant šventos ikonos. Begalviai gruzinų kūnai buvo sumesti Tbilisio viduryje į Kurą, tačiau jie savo mirtimi nusipelnė amžiną atmintį – buvo paskelbti šventaisiais.
Šią senovinę istoriją gruzinai pasakoja su tokiu jauduliu, kad jeigu situacija pasikartotų ir reikėtų vėl rinktis tarp tikėjimų, man atrodo, dauguma pasirinktų mirtį.
