Anykščiai turi vilties atsigauti ekonomiškai

Na ką, sulaukėm ir Kalėdų, sulaukėm ir sniego. Tie, kurie zirzė, kaip blogai be sniego, antrą dieną  jau ėmė zirzti, kaip slidu vaikščioti ir važinėti. Žodžiu, viskas įprastai, viskas kaip Lietuvoj.

Metai baigiasi, o šie buvo nelengvi. Meteorologė Audronė Galvonaitė sako, kad didžiausią įtaką Lietuvos orams turi Amerikos Uoliniai kalnai. O Lietuvos politikoje didžiausią įtaką irgi turi ne vietiniai įvykiai. Šiemet supratome, kad neturime saugaus užutekio, pasaulis nenuspėjamas, procesai neprognozuojami. Šiemet daugelis patyrė šaltą dušą, stebėdami įvykius Ukrainoje, kur nuo naftos dolerių į neregėtą išdidumą pasikėlusi putinistų Rusija užsimanė ir Krymo, ir Donbaso. Broliška slavų ukrainiečių tauta Rusijai staiga pavirto fašistų banderovininkų irštva, kurioje „žudo ir persekioja rusus“. Taigi, pajudėjo „išvadavimo“ procesas.  Ir staiga supratome, kad mūsų armijoje karių mažiau negu Estijoje, o prisipirkti už šimtus milijonų laivai niekaip nepadės apsiginti, o neprognozuojamas kaimynas bet kada gali vėl mesti skudurą – skriaudžiamus rusakalbius. Tuo labiau, kad Kremliaus propaganda toliau nuosekliai dirba, aiškindama, kaip blogai Lietuvoje, bet neužsimindamas, kokia padėtis yra Rusijoje. Šiuo atveju reikia pasakyti, kad pas mus, aišku, ne Rojus, bet su savo bėdom ir nesąmonėm patys ir tvarkysimės.

Pastaruoju metu viešumoje nagrinėjamos įvairios istorinės asmenybės, bandoma nustatyti, kas įvyko, kad lietuviai mielai vyko į Maskvą atiduoti nepriklausomybės, kad Stalino saulė tapo mielesnė už gyvenimą laisvėje. Mano galva, reikia pripažinti, kad kolaborantai neatsirado tuščioje vietoje. Taip, visais laikais bus įvairių keistuolių, turbūt ir Anykščiuose rastume žmonių, kurie Putino portretą po pagalve laiko, tačiau reikia suprasti, kad žmogus ima ieškoti geresnio šeimininko, kai nusivilia gyvenimu. Tarpukario diktatūrinis Lietuvos valdymas, armija ir politika neišlaikė nė vieno egzamino, net ir nebandė laikyti. Tuo tarpu žmonės buvo laikomi nuošalyje.

Kolaborantų  istorija įspėja, kaip pavojinga visuomenėje nepaisyti teisingumo, demokratijos ir socialinės gerovės. To, mano galva, labai trūksta šiandieninėje Lietuvoje. Vieni vis labiau turtėja, kiti toliau laikomi ant skurdo ribos, nyksta vidurinysis sluoksnis – formuojasi tipiškas Lotynų Amerikos sociumas.  Žengiant šituo keliu užprogramuotas neišvengiamas  konfliktas. Laisvė ir nepriklausomybė turi būti visiems, o ne tik kai kuriems.

Kokią valstybę sukūrėme žmonėms, geriausiai atspindi reportažai iš kaimyninės Lenkijos parduotuvių, kur maisto produktai dažnai dvigubai pigesni negu pas mus. Manyčiau, kad kaip tarpukariu nepriklausomybę praradome dėl besaikio piktnaudžiavimo valdžia, taip ir dabar esame pavojingoje padėtyje dėl politikų, verslininkų besaikio godumo.Dejuojama dėl emigracijos, skundžiamasi, kad nebėra kam dirbti, tačiau nutylima, kad patys darbdaviai ir sukūrė tokią išnaudojimo atmosferą, kad žmonės vengia dirbti. Darbas yra vertybė tik tada, kai už jį atlyginama tinkamai ir jis vertinamas. Kol kas bene pagrindinis darbdavių argumentas, motyvuojantis žmogų dirbti, yra „Pilna darbo birža“.  Todėl juokingai skamba darbo skelbimuose užrašai „laiku mokamas atlyginimas, visos socialinės garantijos“. Suprask, esu toks geras darbdavys, kad net atlyginimą moku. O tai ką? Kitur už ėjimą į darbą dar susimokėti reikia? 

Aišku, galima mūsų realybę vartyti kaip kotletą ant keptuvės ir vis skrudinti, skrudinti, bet naudos iš to jokios, nes žmonių santykiai keičiasi lėčiau negu tirpsta Arkties ledynai nuo pasaulinio atšilimo.

Anykščiams šie metai, manau, buvo neblogi. Nors mažai naudos gavome, bet bent jau išgarsėjome kaip turistus traukianti vietovė. O tai labai svarbu – kur yra judesys, ten ateina ir kapitalas, todėl vilties atsigauti ekonomiškai Anykščiai turi, svarbu nekliudyti. Bet kuris gydytojas pasakys, kad ne tiek vaistai, kiek pats organizmas padeda sau, kai įvyksta sužeidimas. Todėl ir šiemet išrinktai valdžiai reiktų mažiau vaistų kišti ligoniui, o daugiau leisti sveikti pačiam, juo labiau, kad procesas jau pajudėjo. Net ir per Kalėdas Lajų takas pilnas turistų. Tik reikia sugalvoti, kaip juos ilgiau Anykščiuose užlaikyti.