Baigiantis 2015-iesiems „Anykštos“ kolektyvas buvo paprašytas įsijausti į jiems neįprastą amplua – atsakyti į klausimus. Pasirodo, ne tokia jau lengva interviu davėjų duona, mat paskutiniai kolektyvo narių atsakymai į bendrą tekstą „sugulė“ tik laikraščio išleidimo dieną.
Daiva GOŠTAUTAITĖ, žurnalistė:
1. Metų tekstas. Šiemet iš kelių „Anykštos“ skaitytojų sulaukiau tokių įvertinimų: „Skaitydama jūsų „Rieves“ ar proginius tekstus, visada nubraukiu ašarą…“ Tiesą pasakysiu – išgirdusi tai nežinau, kaip reguoti: džiaugtis ar pabarti save už neprofesionalumą. Gal virkdyti skaitytojus nėra žurnalisto misija…
Vis dėlto šiemet labiausiai mane sukrėtė kolegų Sigitos Pivorienės ir Vidmanto Šmigelsko rašyti tekstai apie tai, kaip darbininkai kasdami tranšėją šilumos trasai šalia „Anykščių vyno“ gamyklos rado žmogaus griaučius. Pats radinys ne tiek stebina – maža virš kieno griaučių kasdien vaikštome asfaltuotomis gatvėmis. Stebina palaikų išniekinimas, o dar labiau – jokia aukščiausių rajono vadovų reakcija į amoralų elgesį. Atrodytų, tik prieš rinkimus deklaruojamos pačios gražiausios ir švenčiausios vertybės, atėjus į valdžią – tokia smulkmė kaip žmogaus palaikų išniekinimas – „dzin“.
2. Metų šokas. Jų buvo ir didesnių ir mažesnių, bet aš apie pastarųjų savaičių šoką. Tai užuolaidomis, nėriniais ir dar visokiais skuduriais „papuošti“ trys medžiai miesto centre. Džiugu, kad jie greitai „nurengti“, bet liūdna, kad skarmalais pasipuošti teko šalia bibliotekos augantiems medžiams. Netinkamu laiku netinkamoje vietoje medžiai pasitaikė…
3. Metų džiaugsmas. Didžiulis džiaugsmas, kone iškilminga švente tapo diena, kai Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Saulius Rasalas išgriovė savivaldybėje stiklinę sieną ir paskelbė, kad dirbs valdžia atlapomis durimis, skaidriai, viešai ir t.t. Ši viešumo šventė truko beveik pusmetį, susiprato rajono vadovai, kad viešumas – pavojingas dalykas, o ne visiems dar ir žodžius į loginę grandinę sudėlioti pavyksta, tad nusprendė grįžti prie senos paslapčių savivaldybėje tvarkos ir viešai skelbti tik tą informaciją, kuri ne piktintų, o tik džiugintų gyventojus.
4. Metų atradimas. Kaip ir didelė dalis Lietuvos, „atradau“ Lajų taką. Tik nesupratau, ko ten miniomis traukti, ko tirtančiomis kojomis kabaroti į patį bokštą, o kam į tas medžių viršūnes dar ir šunis tempti, va šito tai dar „neatradau“.
5. Metų posakis. Gal ne posakis, o idėja: „Anykščiai – Europos kultūros sostinė…“ Pridurti nebėra ką.
