Svėdasų kultūros centre besiglaudžiantis svėdasiškių etnografinis ansamblis - nuolatinis respublikinių dainų švenčių Vilniuje dalyvis.
Aikštė – vieta, kur susirenkama. Reikalų spręsti, į kovą, žygius kviesti, svarbiausias žinias pranešti, tikėjimą bendruomene, valstybe ar net Dievu sustiprinti, prekiauti.
Svėdasų miestelio aikštė, kadaise Rinkos arba Turgaus vadinta, nūnai daugiau nei 20 metų vadinama čia gimusios rašytojos, įtaigingų eilių, pjesių, apsakymų, atsiminimų knygų vaikams ir suaugusiems autorės Bronės Buivydaitės-Tyrų Dukters vardu.
Iš gilios praeities
Dar kunigaikščių Radvilų laikais jiems tarnavęs garsus kartografas bei architektas Juozas Narūnavičius 1645 metais sudarė Svėdasų miestelio planą, kuriame matyti aikštė, iš jos išsiskleidžiančios penkios ar šešios gatvelės. Įdomu, kad pačioje aikštėje stovėjusi ir bažnyčia – piešinyje ryškiai matyti jos formos bei smaile kylantis bokštas. Gal tai ir buvo kunigaikščių diegiamo reformatų tikėjimo bažnytėlė? Katalikams naujosios tikėjimo srovės atstovus pergalėjus, šios bažnytėlės nebeliko.
Nuo amžių amžinųjų čia vykdavę puikiausi turgūs – ypač pasižymėję sėmenų prekymečiai pavasarį, kuomet sugužėdavo prekeiviai iš tolimų apylinkių, netrūkdavę ir kitokių prekių, gal net aitvarą pirkti galėjai. Praeito amžiaus pradžioje dar šita šlovė Svėdasus garsino. Aikštė gi buvo tvirtai aprėminta stilingų pastatų – didžiulis baltasienis „baltasis mūras“, šiek tiek mažesnis panašus pastatas, Trečioko namas, prie kurio prilipdytas raudonų plytų mūrelis – žydo Stolovo vaistinė, ilgas medinis namas, kuriame buvusi Misi Jankelio manufaktūros parduotuvė.
Joje pirmiausia atsirado užrašas „kainos be užprašymo“ – suprask, čia nebus galima derėtis. Kitoje pusėje keli stilingi mediniai namukai ir apie 1907 m. pastatytas cemento blokelių namas – vieno pirmųjų Aukštaitijoje kooperatyvo „Viltis“ centrinė parduotuvė bei kontora.
Dabar galima tik įsivaizduoti tų pramoga ir nauda šurmuliavusių prekymečių bei pirmadienio turgų žavesį. Riestainiai, mėsa, javai, sūriai, sviestas, kiaušiniai, paršiukai, puodai, batai, kepurės ir net degutas… Ant šio taip visiems reikalingo tepalo statinaitės užsilipęs Liucijonas Milčiukas savo didžiu balsu visas žinias pranešdavo – iš panorusių skelbti centų pelnydavo.
Dar didesnio smagumo potyriui į kompaniją susibūrę vyrai į kurį nors restoraną pusbonkiuko baltosios išgerti užeidavo. Labiausiai gi jiems patikdavo pas Bagočiūną, kur užkandai buvo ne padžiūvęs riestainis ar silkutė, bet lietuvio skilviui taip geidžiama kiauliena ir dar nemokama patarnaujančios gražiausios miestelio moters šypsena.
Partizanų įamžinimas
Kuomet per Lietuvą antrą kartą` persirito Antrojo pasaulinio karo frontas ir vėl sugrįžo sovietai, daugybė tautiškai nusiteikusių jaunuolių apsiginklavo, ėmė slapstytis ir prieš okupantus kovoti. Garbingas, daug geriausiųjų sūnų ir dukrų gyvybių pareikalavęs karas po karo. Svėdasiškiai, kovose dalyvavo aktyviai, dauguma jų glaudėsi Šimonių girios slėptuvėse, o žuvę į priešų nagus pakliuvę buvo vežami į aikštę ir guldomi ant kieto akmenų grindinio – bruko ties Trečioko namu, kuriame glaudėsi okupacinės pajėgos bei administracija. Išniekindavo – nutraukdavo drabužius, įsprausdavo į sustingusias lūpas cigaretę ar dar ką kraupaus sugalvodavo. Taip baugindavo, taip niekindavo, taip parodė savo nežmonišką azijietiškais žiaurumais persmelktą baisybę, prieš kurią tik kovot vertėjo. Ir žemės šventos gailėjo – grūsdavo paslapčia į netolimo pušynėlio smėliaduobes, kai ką artimieji iš ten išsikasę perlaidodavo kapinaitėse, kiti gi iki šiol jau suaugusio šilo kapinaitėse tebeguli ir rūsčią istoriją primena.
Švenčiant Svėdasų miestelio 500 metų sukaktį, kaip garbingiausios istorijos pranašai – kovotojai už tėvynės laisvę partizanai buvo įamžinti šiuolaikišku paminklu. Kalneliais banguojančiu akmenų grindinio fragmentu, ant aukščiausiai pakilusio raudonšonio riedulio iškalus epitafiją. Iš Butėnų kaimo kilusio miškininko, medžio pramonės technologo dr. Zeno Prūso valia, apleistu poilsio parkeliu su neveikiančiu fontanu daug metų merdėjusi aikštė 2009 m. vasarą pasipuošė didingu paminklu Svėdasų krašto partizanams. Amerikoje gyvenęs ir neblogai uždirbdavęs kraštietis dalį santaupų skyrė bendraamžių, dalyvavusių partizaniniame kare, įamžinimui ir iškilo penkių metrų aukščio monumentas. Tris pilko granito bokštus su girios pušis bei jogailaičių kryžius simbolizuojančiomis viršūnėmis suprojektavo daugelio paminklų Lietuvos partizanams autorius Jonas Jagėla.
Namai gimtieji…
Rytinę aikštės dalį riboja ilgas, platus, blizgančia skarda dengtas namas, kuriame dabar glaudžiasi Šimkevičių šeima. Namas kadaise priklausė prekybininkams žydams. Čia buvo ta garsioji manufaktūra, kurioje už tvirtą kainą pardavinėjo gal geriausius pasaulyje, tuo metu ypač paklausius angliškus audinius. Namo sieną žymi kukli memorialinė lentelė, primenanti, kad šiame name 1895-ųjų gruodžio 12 d. gimė Bronė Buivydaitė – poetė ir rašytoja, savo įtaigiais kūriniais ir mažus, ir didelius skaitytojus džiuginusi, Tyrų Dukterimi pasirašinėjusi. Puikiausi eilėraščiai, Anykščių legendos, įtaigi, jaunuomenę padrąsinanti, pamokanti apysaka „Auksinis batelis“, premijuota „Sakalo“ leidyklos premija, dvi nuostabios atsiminimų knygos – neįkainuojama dovana Anykščiams. Kuomet šio namo gyventojui, mokytojui Jonui Šimkevičiui „stuktelėjo“ devyniasdešimt, artimieji ant tos pačios sienos dar ir jam skirtą lentutę prikabino.
Baltųjų gal dar grafo Marikonio laikais statytų mūrų neišliko, visai be reikalo išminties stokojančios valdžios paklausę svėdasiškiai juos nugriovė, tik dabar „alude“ vadinamą, neseniai dar aktyviai numirusiems šarvoti naudotą namą apylinkės administracijai pastatė. Truputį tolėliau iš baltų plytų išmūrijo dviaukščius maisto, pramoninių prekių parduotuvių bei kavinės rūmus. Neliko ir puikiausios „Vilties“ parduotuvės – mat ji įėjimą į naujai pastatytus kultūros namus užstojo. Neliko Svėdasuose veik nė vieno istorinio pastato. Čia jau labiausiai padėkojama pirmininkui Vytautui Kovui.
Per metų metus išsikeitė aikštę supančių namų gyventojai – štai buvusiuose Gogelių namuose glaudžiasi moteris su dviem guviom mergaitėm – Luka Mari ir Laura. Turi jos tokio „cinkelio“ neapsakomo, apskritutės, putliaveidės, smalsiai melsvomis akimis į pasaulį bežvelgiančios. Motina kurį laiką uždarbiavo Vokietijoje – dabar gi čia su mergaitėmis.
Nuolat kaip pasakoje loja šuniukas Maksas, jaukiai sutemose spindi žiburėlis. Šimkevičių jau tik dukterys su vyrais pasikeisdamos nuolat pabūna, o štai „aludė“ jau kuris laikas tyli – mat dabar bendruomenei parašant visus mirusius šarvoti kultūros namų patalpose leidžia. Šalia nedideliame namelyje su savo didele šeimyna įsikūrė iš „Australijos“ išsikrausčiusi Ona Juknevičienė. Vaikų pulkelis, bet vieni jau suaugę, o mažiausieji dar į mokyklą eina, Donatas didesnis, o mažiausias Aidas – tik į pirmąją klasę. Tad gyva, oi gyva aikštė kaip niekad jaunais balsais ir viltimi pasaulio.
