Artėjanti Vasario 16 – oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena – tikras išbandymas rajono kultūros darbuotojams ir merui. Pirmiesiems dėl to, kad nedarbo dieną teks kulniuoti į savo darbovietes ir organizuoti mums šventę. Merui – dėl to, kad greičiausiai vėl teks sakyti viešą kalbą.
Tądien darbo diena bus ir žurnalistams. Tiesą sakant, labai paprastai nuo to darbo būtų galima ir išsisukti. Didžioji dalis to, greičiausiai, net nepastebėtų. Užtektų tik pasirausti fotografijų archyvuose ir viską dar kartą pakartoti internetiniuose portaluose. Juk nuotraukose – kas kart lygiai tas pats, kas buvo prieš metus, penkerius ar net visą dešimtmetį. A.Baranausko aikštė, Laisvės paminklas, vėliavos pakėlimas, mero kalba…Tiesa, šįsyk koją kiša meras – nes pernai juo buvo kitas asmuo. Tačiau, ne tik dėl meilės Tėvynei Lietuvai, bet ir mero kalbos verta ateiti prie Laisvės paminklo. Juk ne be reikalo šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiemet ragina Vasario 16-ąją paminėti, tiksliau, švęsti linksmai. O kas, jei ne mūsų išrinktieji, ir yra patys geriausi linksmintojai (turiu galvoje ne tik savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Saulių Rasalą).
Paskutinį kartą šalia Laisvės paminklo, tai buvo Sausio 13-ąją, rajono meras Kęstutis Tubis kalbą rėžė iš peties. Ne kartą įrodydamas, kad jam nereikalingi jokie kalbų „paruoštukai“, kurių, tiesą sakant, savivaldybėje jam nebelabai kam ir yra likę rašyti. Jo patarėjams Kęstučiui Indriūnui ir Donaldui Vaičiūnui, panašu, tai daryti kur kas labiau sekasi feisbukuose….
„Tikiu, kad tie žmonės, kurie paaukojo savo gyvybes, atliko labai gerą darbą ir tą dalyką mes tikrai įgyvendinsime, kad Lietuva bus laisva ir mes galėsime kurti ir gyventi laimingai“ arba „Tie žmonės, kurie paaukojo savo gyvybę, jie negalvojo apie geresnę ateitį, apie skanesnę duoną, didesnį dešros gabalą, jie galvojo apie tai, kaip mes gyvensime, kad būtume laisvi“. Tai tik keletas K.Tubio „perlų“ iš paskutiniojo minėjimo, po kurių internautai dar ilgali laužė galvas, kas gi TAS DALYKAS, kurį prieš, kad ir negausų, anykštėnų būrelį prisižadėjo meras.
Tačiau grįžkime į kitus šalies Prezidentės D.Grybauskaitės pamokymus, kaip reikia šventę švęst. Ne tik linksmai, bet ir išradingai. Deja,Anykščiuose visas išradingumas ir baigiasi ties A.Baranausko aikšte. Na, bent jau merą pastatykime nugara į bažnyčios pusę, nes kaskart fotografuojant už jo šviečia Anykščius „reprezentuojantis“ užrašas „Maxima“.
O kodėl neatšventus Vasario 16-osios ant Kalitos kalno? Su besiplaikstančiom trispalvėm rankose nuo kalno besileisdami vasaros rogutėmis. Arba ant miesto kalvos, nuo kurios atsiveria įstabi miesto panorama ir ant kurios kadaise Prezidentas Valdas Adamkus ąžuoliuką sodino. O gal ant Šeimyniškėlių piliakalnio kelkime trispalvę, tai garsiai skelbdami apie siekius čia atstatyti medinę pilį.Lai tądien čia liepsnoja laužai ir skamba garsi muzika.
Ir autobusai vasario 16-ąją tegul kasdieniu grafiku kursuoja, kad į šventę ateitų ne tik miesto ištikimieji valstybinių švenčių lankytojai, bet ir kaimiečiai atvažiuotų.
Nemokamos kareiviškos košės ar arbatos, žinoma, nenorėkit – iki naujų savivaldos rinkimų dar tolokai.
Veržlumą deklaravusiems valdantiesiems yra kur pasireikšti.Čia ne atpiginti vandenį ar komunalines atliekas, o tik pademonstruoti savo organizacinius sugebėjimus. Lai artėjanti Vasario 16-oji jiems bus tarsi repetecija prieš kur kas svarbesnius iššūkius, kuriuos gali tekti įveikti Anykščiams tapus Europos Kultūros sostine.
Žinoma, prie šventinės nuotaikos prisidėsime ir kiekvienas iš mūsų. Ir ateisime tikrai ne tuščiomis. Atsinešime šventinę nuotaiką, širdyse meilę Anykščiams ir Lietuvai.
