Broliai iš Ežero gatvės Benas ir Simonas Baronai kartu su bičiuliu iš Utenos varžytis estafetėje „Pažink Svėdasus“ susibūrė į komandą „BMW bachurai“.
Svėdasuose nuo didžiosios gatvės į šiaurę atsišakojusi, Beragio ežero link vedanti Ežero gatvelė nuo seno buvo „žydų ūlytėle“ vadinama. Mat čia gyveno dauguma bendruomenės žydų, buvo dveji maldos namai, „škalomis“ vadinami, buvo mokykla ir net pirtis – tikrų tikriausia svėdasietiška Jeruzalė. Tad ir žvilgtelėjau atidžiau į patį šios gatvės pakraštėlį, arčiausiai ežero esantį, jau vėliau namais apstatytą, medžiais apsodintą.
Senolių paradas
Istorinis pakraštėlis istorinėmis asmenybėmis turtingas. Čia tebegyvena jau devynias dešimtis perkopusi, gražiųjų žolynų ir viso, kas gyva, mylėtoja, biologijos mokytoja Elena Vilytė, kuri, deja, iš senųjų namelių veik nebeišeina. Senatvė atslinko ir kojas supančiojo, kartais ir atmintin šešėlius meta. Gerai, kad taip nuoširdžiai socialinės darbuotojos padeda, kad ir linksmuolė Sandra, kuri yra pats tikriausias gailestingumo įsikūnijimas, padeda. Tik per gatvę gyveno ir visai neseniai pasimirusi patriotiškoji, stropioji pačių mažiausiųjų mokytoja Aldona Paršiukaitė. Tauraus tikėjimo, inteligentiškumo, lietuviškumo kupina moteris, kuri ir amžinybėn išeidama parodė, kad pašarvotai, apgiedotai būti geriausia vieta yra savieji namai ir kad geriausias amžinybėn išeinant rūbas kartu su gerų darbų kraičiu yra tautinis drabužis.
Bet pati žymiausia – moteris iš lemtingųjų 1918-ųjų, savo gimimu su tuomet vykusiu Didžiuoju karu susipynusi, Fausta Palskienė. Kadaise Faustutė Merkytė – simpatiška, guvi ir visiems tikusi ir patikusi mergaitė. Legendinis vargonininkas Petras Vinkšnelis ją, nors ir ne kanklininkę, į savo pavasarininkių kanklininkių orkestrėlį pakvietė pritarti tautiškoms melodijoms egzotiška bandolija. Vėliau bažnytinis choras, atrodo amžinas etnografinis ansamblis ir spalvingiausiais nutikimais ir išgyvenimais perpintas ilgas gyvenimas. Jau keleri metai uoliai dukros globojama veik iš trobos nebeišeina, bet mielai bendrauja, tarsi iš mandagumo teiraujasi, kas toks būsiąs – atsimena, neatsimena, bet vis kokį praeities pasaulio įdomybių paveikslėlį iš savo atminties lobyno ištraukia.
Simono misija
Šioje gatvelėje gyvena Simonas Baronas – plačialūpis, apskritaveidis, dažnai besišypsantis, išraiškingai kalbantis. Jis tikriausias garsios Butėnų Baronų giminės pavyzdys. Berniukas spėja apibėgti apylinkes, mokytojai Aldonai pagelbėti prie namų, šio to nupirkus iš parduotuvės atnešti. Taip ir mokykloje S. Baronas aktyvus – dalyvauja skautuose, moka išraiškingai kokio literatūrinio kūrinio ištrauką paskaityti, o štai Donelaičio hegzametru bylojant jam pavyko net respublikoje laureato šlovę pelnyti. Jis deklamavo partizano Tigro poeziją Butėnuose Šv. arkangelo Mykolo stogastulpį partizanams pagerbti pašventinant.
Jis suspėja net ir varovu šeštadieninėse vietos būrelių medžioklių medžioklėse pabūti. O štai vasarą S. Baronas dalyvavo varžytuvėse „Pažink Svėdasus“, kuomet teko bėgti, ieškoti, sužinoti, čia pat slypinčias paslaptis atverti ir dar labiau senovės pasaulio ženklais domėtis.
Šimtadarbė Pranutė
Aktyviausios pagyvenusios moterėlės titulą, matyt, visur suspėjanti ir dar daug ko naudingo nuveikianti Pranutė Puzelienė pelnytų.
Vilnos, iš po ratelio dūzgesio siūlais vilnoniais nuostabiausiais, driekiasi, ir jau yra kur padėti avių augintojams iki tol dažnai tiesiog į sąvartynus išvežamas vilnas. Kvapas vaikystės, tas aitrumas prie lupų priglaustos pirštinės. Pati ir mezga, ir dar kur kam dalija – imk, imk, aš visada galvojau, kad tau tik tau padovanoti šituos siūlus reikia. Prie Huberto medžiotojų, prie Beatliejaus stainelės.
Ne taip seniai kantriau už visus jaunuosius katalikus nuo vakaro iki prisikėlimo ryto Velykų naktį bažnyčioje buvo, meldėsi už visus svėdasiškius ir visą pasaulį, kad jis nuo proto ašies nenusmuktų, kad dar didesniais žiaurumais, karais neišsilietų.
Barono kalno ūksmėje
Gatvelė į smiltėtą laukelį išsprūsta, išsitiesia ir tuoj į vingį puola, aukštą Barono kalno šlaitą juosia. Įkopti į šitą gamtos padarą dažnas mėgsta, taip smagu pasidairyti tarsi nuo sosto į miestelį į čia pat papėdėje banguojantį Beragį, į Juodbalos akį, Sunsiaurį legendinį ir jau toli toli numėluojantį didįjį ežerą, kurio ragą tolimąjį dar ir sala paryškina. Tolyn gi kalnais, kalneliais, kalvomis legendinėmis pasaulis nubanguoja – kairėje tarp senmedžių slepiasi garfų Marikonių dvaro griuvėsiai, riteriškai besilaikantis bokštas, sidabrinio slėnio milžinės tuopos. Dešiniau gi – Moliakalnis ir Kunigo kalnas ir toli su horizontu susiliejančios mistinės Vaduvos. Nepakartojamas išgyvenimas nuo šio viršūnės matyti gimstančią dieną, besisklaidančių ūkų dvasioje patekančią saulę…
